Lietuvos Rytas, 21 01 2013
Tiems iš jūsų, kas nėra drūtas kaip ąžuolas ir retsykiais lankosi pas daktarus, ligoninių ir sveikatos reikalai turbūt ne paskutinėje vietoje.
Apie mediciną prieš rinkimus politikai nedaug kalbėjo, užtat dabar naujasis ministras Vytenis Andriukaitis sako, kad jam labiausiai patinka tokia sveikatos apsaugos sistema, kaip Britanijoje, ir dar Skandinavijos modelis. Ministras neslepia, kad jis yra nusiteikęs prieš privačią mediciną.
Kad nusiteikęs, nieko nuostabaus. Privati medicina, kaip ir privatus vidurinis mokslas, yra didysis Europos socialistų XX amžiaus baubas. Čia Lietuvos kairieji nieko neišrado, jie tik mokosi iš geriausiųjų. Geriau visiems tegul būna blogiau, bet po lygiai.
Kodėl privati medicina taip baugina – jokios paslapties. Medicina ir mokslas yra tarp nedaugelio sričių, kur vienose varžybose bėga privatus ir valstybinis sektorius. Privatus sektorius visada nugali, nes tokie gamtos dėsniai, o gamtos dėsniai daugeliui nepatinka.
Jei Lietuvoje dar būtų valstybinių maisto parduotuvių, valstybinių telefono bendrovių ir valstybinės automobilių remonto dirbtuvės, jos visos atrodytų apgailėtinai greta net ir silpniausio privataus konkurento.
Greta tviskančio prekybos centro tikrai būtų valstybinė mažmeninės prekybos įmonė „Lietuvos kanopos“, kur būtų valandos pietų pertrauka ir sanitarinė diena, valytoja, braukanti išdaužytas grindis nugaišusios žiurkės spalvos skuduru rėktų ant klientų, o žiežulos pardavėjos (uždirbančios dvigubai daugiau, nei privačioje parduotuvėje) vyniotų maisto atliekas į taukiną rudą popierių. Bet mes neturime valstybinių parduotuvių, todėl prikišamai akių nebado.
Tačiau privačios klinikos yra, ir jų pajamos labai erzina tuos, kam kaimyno turtas yra blogis.
Tačiau, antra vertus, patenkintų dabar veikiančia sistema yra nedaug (man patinka, bet aš – dar ne visa visuomenė, kad ir ką jūs sakytumėt; aš tik geriausias iš jūsų). Todėl lyg ir reikėtų kažką daryti. Arba bent jau pasižiūrėti, ar galima ką nors pagerinti.
Kalbos apie tai, kaip turi būti finansuojama medicina, savo beviltiškumu primena svarstymus apie tai, ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė. Abi pusės turi krūvas argumentų, kurių kiekvienas gali būti paneigtas kitos pusės.
Tačiau čia esama vieno svarbaus skirtumo. Didžiausias nesutarimas dėl branduolinės energijos kyla iš ten, kad niekas, absoliučiai niekas, negali tiksliai prognozuoti ateities – kokios bus elektros kainos, jos paklausa ir dar daugybė kitų faktorių po dvidešimties metų.
Su sveikatos apsauga viskas žymiai aiškiau.
Visuomenė turtingoje ir tingioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje sparčiai sensta, nes žmonės gimdo vis mažiau vaikų ir vis ilgiau stengiasi pagyventi sau prieš gimdydami. Senukai gyvena vis ilgiau, nes šiuolaikinė medicina sugeba nutolinti mirties priežastis vis efektyviau (žinau, kad ne visi patikėsite, nes žymiai paprasčiau drebinti senus mitus apie mirštančius badu pensininkus, bet skaičiai rodo ką kitą).
Tik kuo toliau link gyvenimo saulėlydžio, tuo brangesnis tos gyvybės pratęsimas. Vaistų reikia vis daugiau ir vis brangesnių. Viskas paprasčiausiai kainuoja žymiai brangiau: mes norime būti civilizuotame pasaulyje su pažangiausiu mokslu, bet tai kainuoja brangiai, ir brangsta toliau.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa kūrė gerovės valstybę ir sukūrė sveikatos apsaugos sistemas, kurios šiandien yra beviltiškai pasenusios, bet tuomet buvo prasmingos. XX amžiaus pradžioje atrasti antibiotikai buvo pigūs ir sugebėjo vienu mostu išgelbėti daugelį nuo ligų, kurios neišvengiamai siuntė į aną pasaulį jau nuo tada, kai žmonės išlipo iš medžio. Paprastos higienos taisyklės, skiepai ir švarus geriamasis vanduo padarė revoliuciją, kovojant su kūdikių mirtingumu Vakarų pasaulyje.
Tačiau paprastų ir pigių pergalių laikas baigėsi.
Seniems žmonėms gyvenimo trukmę pratęsia brangios operacijos: tokios, kaip per pastaruosius penkiasdešimt metų tapę įprastiniais sąnarių keitimas ir kraujagyslių šuntavimas, kainuoja labai brangiai. Šiuolaikinė diagnostinė įranga, kaip magnetinio rezonanso įrenginiai, kainuoja tiek, už kiek anais laikais ligoninė galėdavo įrengti penkias operacines.
Tai faktas, nuo kurio nepabėgsi. Sveikatos apsauga yra vis aukštesnio lygio (o prastos ir pigios niekas nenori), bet ji kainuoja vis brangiau. Žmonės mėgsta mojuoti rankomis, girdi, nereikia čia to brangaus kosmoso, tegul tik paprastus dalykus gydo žmoniškai (patepa jodu, aptvarsto ir duoda aspirino) – bet tik tol, kol jų ar giminaičių nesusuka liga. Tada jie reikalauja geriausio, ir tai suprantama, nes visi nori gyventi.
Tačiau skirti vis daugiau pinigų sveikatai yra sunku. Tai yra, skirti lengva, bet pirma reikia iš ko nors atimti: arba iš kitų valstybės apmokamų sričių, arba padidinti mokesčius ir surinkti daugiau pinigų. Nė vienas, nė kitas dalykas nebūna be pasekmių, todėl tai dažniausiai nevyksta.
Tie, kas susipykę su matematika, visada pasiūlys „geriau perskirstyti“ arba „panaikinti švaistymą“. Tai vaikų pasakos. Ne todėl, kad švaistymo niekur nebūtų (visuomet galima pasitvarkyti geriau), bet todėl, kad dviem antklodėm trijų žmonių gerai neužklosi, kaip jas bevartytum.
Bet šia pasaka tikinčių yra jau nuo tų laikų, kai per Sovietų Sąjungos saulėlydį kai kurie Tadai Blindos, pirmą sykį sužinoję apie specialias parduotuves nomenklatūrai, mušė būgnus ir sakė, kad „kiek ten yra, mums visiems užtektų“, tik reikia gerai padalinti. Kai kas tuo patikėjo ir tiki iki šiol.
Visi privačios medicinos suvaržymai turės tokį patį poveikį, kaip ir visur pasaulyje. Ta visuomenės dalis, kurią norima pamokyti (gerai uždirbantys iš medicinos ir galintys gerai mokėti už sveikatą) ir toliau gerai uždirbinės ir gaus geras paslaugas. Skurdžiausioji visuomenės dalis nepajus jokio skirtumo, nes varguolius aptarnaujančios įstaigos nepagerės nuo to, kad blogiau pradės gyventi tviskančios ir privačios.
Vidurinioji klasė turės išleisti sveikatai šiek tiek daugiau, gaudama tas pačias paslaugas, ir didesnė tų pinigų dalis eis tiesiai gydytojui, be jokių mokesčių valstybei.
Laimėtojas bus tik vienas: klasinio teisingumo jausmas ir pasitenkinimas, kad „pastatė į vietą privatininkus“. Abejoju, ar dėl to verta stengtis.