Mane čia pakvietė pakalbėti jautria tema. Čia apie tą visuomenės dalį, kuri gali, bet nenori, funkcionuoti be visuomenės pagalbos.
Paprasčiau šnekant, apie išlaikytinius.
Per praėjusius rinkimus, kai buvo kalbama apie balsų pirkimą, jie buvo trumpumo dėlei pavadinti bomžais, nors tai ir nėra pats geriausias pavadinimas. Rusiškas бомж yra žmogus be nustatytos gyvenamosios vietos, greičiausiai – benamis, arba gyvenantis tai šen, tai ten.
Šioje diskusijoje reikėtų visų pirma pakalbėti apie terminus: kaip mes vadiname socialinio kelkraščio gyventojus. Jiems pavadinimų yra nemažai, ir daugelis jų yra labai aiškūs ir suprantami.
Buduliai, marozai, geziukai, daigai, jei kas susipažinęs su šia klase Anglijoje – tai čavai (chavs), jei Amerikoje – trailer trash, arba mobiliųjų namelių šiukšlės, kaimo chroniai, pijokai, vaikus dėl pašalpų gimdantys ir akis užpylę arielka tarakonai, išlaikytiniai, ir, kone tiksliausiai ir neutraliausiai – pašalpiniai.
Tuojau pasakau, kad kalba apie tuos, kurie gauna pašalpas ne dėl to, kad turi negalią.
Kalbame apie tokius, vienas kurių aptartas mano laidoje su Andriumi Kubiliumi, kai į svečius atėjo bedarbis iš Panevėžio rajono. Jis, mojuodamas Konstitucija, žada kovoti prieš baudžiavą ir vergovę, kai už bedarbio pašalpą norima, kad jis atliktų visuomenei naudingą darbą.
Tai eksperimentinė tvarka, kai pašalpas skiria visuomenė, ir visuomenė nori, kad pašalpos gavėjai padėtų jai.
Brandos požymis
Pradėsiu nuo gerosios naujienos.
Neurotiškas mūsų santykis su pašalpinių klase yra požymis, kad Lietuva yra pirmojo pasaulio valstybė, iš esmės turtinga šalis, kuri ne tik padeda ir nelaimingiems, ir nevykusiems visuomenės nariams, ne tik sprendžia, kiek ir kam ji turėtų mokėti, bet ir nusprendusi jaučiasi nuolat šiek tiek kalta.
Šiek tiek kalta – ir dėl to, kad skyrė mažiau, nei pašalpiniai norėjo.
Ir dėl to, kad nustatinėjo kriterijus, pagal kuriuos vieni visuomenės nariai yra vertesni už kitus, kai išmokta formulė lyg ir diktuoja, kad visi visuomenės nariai yra vienodai vertingi.
Apie išmoktas formules aš dar pakalbėsiu.
Mūsų neurotinis santykis su pašalpiniais yra lyg mūsų suaugimo požymis. Lyg brandos sertifikatas. Pats savaime jis nėra geras – maža to, jis pavojingas ir kenksmingas – bet reikia pripažinti ir teigiamąją jo pusę.
Panašiai suaugęs žmogus, jau baigęs mokslus, dirbantis darbus, auginantis vaikus, pasijunta iš tikrųjų subrendęs tik tada, kai jam tenka pirmą kartą organizuoti ir apmokėti artimo žmogaus laidotuves.
Čia nieko linksmo, bet tai yra vienas iš brandos sertifikatų.
Pavojingas ir destruktyvus
Dabar pakalbėkime apie liūdnesnes naujienas.
Visuomenės kaltės jausmas prieš tuos, kam ta pati visuomenė ištiesia pagalbos ranką ir duonos riekę (o Lietuvoje ta duona jau seniai ne tik su sviestuku, bet dar ir su ūkininkų dešryte, ir užsigerti prie jos duodame) – tas visuomenės kaltės jausmas yra pavojingas, destruktyvus ir vedantis mus neteisinga kryptimi, kur problema tik gilėja.
Rašydamas Delfyje, Mantas Adomėnas išdėstė rizikas, kurios tyko dešiniųjų.
Pacituosiu mažytę straipsnio dalį.
IV gundymas: socialistinio mentaliteto priėmimas.
Santykinis konservatorių pralaimėjimas, o tiksliau – santykinė populizmo pergalė Lietuvos kaime ne vieną gundo savotiškai kapituliuoti kalbant su provincijos elektoratu: perimti populistinių partijų kalbėseną ir politinio veikimo modelį.
„Kitaip, – mąstoma, – mes ten nieko nepasieksime.“ Siūloma į konservatorių kalbėseną įnešti „jautrumo“, tačiau panagrinėjus paaiškėja, kad kaip „jautrumas“ yra suvokiamas žadėjimas pasirūpinti, išspręsti problemas, pakelti atlyginimus ir išmokas, sušelpti, surasti darbą ir t.t. – taigi, visas jau gerai pažįstamas populistinių partijų rinkiminis repertuaras, mintantis iš nesavarankiškumo, išlaikytinių mentaliteto ir resentimento, ypač įsivešėjusių ekonomiškai silpnesnėje Lietuvos provincijoje.
Negana to, toks siūlomas persiorientavimas į populistinę kalbėseną atliepia tarp pačių konservatorių gajoms socialistinėms nuostatoms, kurios visuomenės „solidarumą“ supranta ne kaip labdarą ir artimo meilę, moralinę asmeninę nuostatą padėti artimui, o kaip paternalistinį valstybės „pasirūpinimą“, pagrįstą aukštu perskirstymu, didžiuliu valstybiniu sektoriumi ir progresiniais mokesčiais („socialiniu teisingumu“).
Graudu, tačiau tam tikrai konservatorių elektorato daliai „verslas“, „ekonominė laisvė“ ir „privati iniciatyva“ tebėra įtartinos, netgi neigiamos sąvokos.
Gailestis ir užuojauta – blogi patarėjai
Esminė sprendimo klaida įvyksta tuomet, kai yra pasiduodama gailesčiui ir užuojautai, vertinant emocijas kaip racionalias gaires sprendimų priėmimui.
Pasiduodama, nes manoma, kad šios emocijos yra tiek pat vertingos ir legitymios, kaip ir kai kurios pamatinės širdimi jaučiamos vertybės – šeimos pirmenybė, Tėvynės meilė, sąžiningumas paremtas paprastomis taisyklėmis, kad nevalia imti tai, kas tau nepriklauso, arba nevalia meluoti.
Tačiau teiginiai – kartais net ir melagingai pakišami kaip neva “krikščioniškos vertybės” – esą „kiekvienas turi teisę į orų gyvenimą“ – niekada nebuvo nei nediskutuotini, nei teisingi ar dori. Kristus nekalbėjo apie orų pragyvenimo minimumą ir apie sektiną perskirstytinų pajamų procentą.
Tai kairuoliškų fondų darbuotojų ir spiegiančiais balsais šūkaujančių mąstytojų sėkmingai išpropaguotos mantros, kurios daugeliui pasidaro panašios į tiesą, nes jas labai daug kartų kartoja.
Čia panašiai, kaip su kokia nors greitąja paskola – jei paskolino bobutė, atiduosi po truputį, ir neskauda tau galvos dėl bobutės paskolos.
Blaivia galva pagalvojus ir neužpiltom akim pažvelgus – visiška nesąmonė. Visi greitieji kreditai, paprastai kalbant, yra labai brangus skolinimas labai didelės rizikos asmenims, apribojant riziką skolintojui arba užstatu, arba labai trumpa skolinimo trukme, arba galimybe paprastai atgauti pinigus per teismus ir antstolius.
Jokios ten bobutės nėra, baltaplaukės su skarele ir prie verpstės, kuri po pagalve pasidėjusi 50 000 litų, kuriuos gali bet kada iš geros širdies paskolinti anūkėliui, o jau jis atiduos, kai tik galės, nes jis jaunas, jam labiau reikia.
„Neskauda tau galvos“ – galvą turi skaudėti dėl bet kurio skolinimosi, ypač jei skolinamasi vartojimui arba pinigų srautų sureguliavimui; skoliniesi svetimus ir laikinai, o atidavinėji savus ir visam laikui.
Tačiau tai netrukdo plėtoti pasakos: pasaka, kuria norisi tikėti, ir kuri dažnai kartojama, pamažu pavirsta realybe.
Aš nenustebsiu, kad tūkstantį kartų pakartojus, net ir patys pasakos kūrėjai pradeda ja šiek tiek tikėti.
Būtent taip atsitiko su nelemtuoju socialiniu teisingumu ir išgalvota, bet gyvastį ir kone kūną ir kraują gavusia „oraus gyvenimo visiems“ teise.
Nesąmonės kartojimas padeda
Nesąmonę kartojant labai, labai daug kartų, žmonės pradeda tikėti.
Aš duosiu pavyzdį iš gyvenimo: mano rašomas restoranų apžvalgų portalas Laukinės Žąsys neturi perkamų straipsnių, manęs ar mano apžvalgininkų už dyką nemaitina ir nuolaidų mes negauname.
Nepaisant to, pavyduolių ir piktaburnių bubenama versija, kad Užkalnį nemokamai pašeria, ir jis parašo, yra toks gajus, kad kur ne kur aš jau sutinku visiškai sveiko proto asmenis, jokius ne pavyduolius, kurie nedrąsiai teiraujasi, klausyk, o gal tikrai taip? Nu, supranti, visi taip šneka.
Tokia yra vadinamųjų miesto mitų, urban myths, arba urban legends, savybė. Jie – gajūs kaip velniai. Kad nekalbėtume vien akademinėmis kategorijomis, štai jums dar vienas pavyzdys.
Lietuviškas alus esą yra prastas, nes jį gamina iš miltelių.
Pakalbėkite su bet kuriuo alaus technologu, ir sužinosite, kad tai, kas vadinama milteliais, yra smulkintas salyklas, ir ne dėl jo suprastėjo daugelio masinių lietuviškų alaus rūšių skonis, o dėl technologijų nesilaikymo ir dėl skubos, kai bandoma turimais gamybos pajėgumais išvirti vis didesnius kiekius alaus.
Bet paklausyk paprasto žmogaus gatvėje, ir jis tau pasakys – alus iš miltelių. Nes jis tai girdėjo labai daug kartų, o dabar kartoja kitiems.
Katė ir benzinas
Taip yra ir su dogma, kad visuomenė turi visiems užtikrinti pragyvenimą, kurį pats paramos gavėjas laikys oriu.
Kadangi apetitas didėja bevalgant, tai pašalpos gavėjui niekada nebus gana tų lėšų ir rūpesčio – jis neišvengiamai sakys, kad visuomenė dar rūpinasi nepakankamai.
Visuomenė, tuo tarpu, tikriausiai atsakys – taip, mes rūpinamės nepakankamai, nes jeigu mes rūpintumėmės pakankamai, tai jis nesiskųstų.
Socialistinės globėjiškos pasaulėžiūros išpažinėjai yra savotiškai panašūs į sergančius paranoja.
Paranojikams visuomet yra galvoje susikurtas tobulas, visiškai nuoseklus, pasaulio modelis, kur juos persekioja, ir viskas aplinkui tik patvirtina sekimo faktą (pavyzdžiui, jei telefonu skambina nepažįstami pardavimo agentai, reiškia, jie seka; jei skambina mama, reiškia, jie seka per mamos telefoną, jei niekas neskambina, reiškia, jie jau turi kitų sekimo būdų ir seka per namuose įstatytą pasiklausymo aparatūrą).
Ligonį išmušti iš šio rato yra labai sunku, nes bet koks iššūkis iš aplinkui yra tik dar vienas patvirtinimas, kad jų sąmokslo teorija yra teisinga.
Lygiai taip pat yra su tais, kurie propaguoja socialistinį globėjiškumą.
Jei pašalpų politika nepadeda susirasti darbo ir tik dar giliau stumia gavėjus į duobę, išvada niekuomet nebus tokia: “pašalpos, galbūt, nėra atsakymas”.
Ne, išvada visuomet bus – reiškia, buvo nepakankamai pašalpų.
Čia kaip su proverbine kate, pagirdyta benzinu ir po kelių žingsnių nugriuvusia. „Reiškia, benzinas baigėsi,“ nusprendė išorės vertintojas, kuris neabejoja kuro naudingumu žinduoliui.
Kai socialinio išlaidumo ir dosnumo negalima pateisinti rezultatais, nes rezultatai nėra įtikinami, geriausiai sakyti, kad problema yra tiek įsisenėjusi ir tokia didelė, kad ją gydyti reikės dar ilgiau ir dar brangiau, tik būtinai tais pačiais būdais.
Vaistai yra
Ar yra veikiantis atoveiksmis kenkiančio mito propagavimui?
Žinoma, ir būtent todėl, kad jis veikiantis, su juo aršiausiai kovoja kairės pusės padrika, bet unisonu lojanti ideologinė mašina.
Natūralus atoveiksmis pašalpizmo glamorizavimui yra natūralus, sveikas, lietuviškai valstietiškas požiūris ir nusistatymas, kad tingėti yra gėda, kad verkia duonelė tinginio valgoma, kad nespaudęs norago nevalgysi pyrago ir panašiai.
Jau girdžiu, ką atsako intelektinė kairė: pirmiausia jie drėbs atgal, kad jei taip tau patinka sveikas ir valstietiškas požiūris, tai gal dar ir pašlovinkim rasizmą arba smurtą šeimoje, nes tai, sakys jie, irgi lietuviški valstietiški supratimai.
Su šituo beprasmiška ginčytis: kairiųjų lunatikų arsenale tai vienas aštriausių ginklų: neturint, ką atsakyti, reikia ekstrapoliavimo būdu oponentui prisegti kokią nors nesąmonę.
Pavyzdžiui, jei pasakai, kad sveikatos apsauga yra paslauga, kuri turi kainą, visuomet galima atsakyti: o tai už kiek parduotum savo tėvą ir motiną?
Ginčytis su tokiais būdais kalbančiu oponentu yra beprasmiška – tai tas pat, kas žaisti šachmatais su priešininku, kuris, kai jam nepatinka partijos eiga, pradeda stumdyti figūras bet kuria kryptimi ir pareiškia, kad šachmatų taisyklės yra sugalvotos tik avims, kurios tokių taisyklių klauso.
O paskui dar ir nuspiria staliuką su visa šachmatų lenta ir su visomis figūromis.
Demonizavimas
Bet kuriuo atveju, prieš bandymą sujungti pašalpizmą su gėdos jausmu visuomet atsakoma dar ir standartine formuluote: tai socialiai remtinų asmenų demonizavimas.
Girdi, neturėtų žmogus jaustis nepatogiai, jaustis kaltas, jaustis išlaikytiniu, net jei jis ir yra išlaikytinis.
Terminas „demonizavimas“ yra vienas mėgstamiausių politiškai korektiškame žodyne: demonizuojami yra ir tam tikrų tikėjimų radikalieji atstovai, jei tiesiog pažymima, kad jie sprogdina savižudžius arba kapoja galvas.
Jei jūs tiesiog kalbate apie besidaužančius „okupuok Volstrytą“ veikėjus, neatsižegnoję ir tris kartus nepaminėję to, kad jų elgesiui yra „gilios priežastys ir bankų godumas“, jūs juos irgi demonizuojate.
Autorinių teisių vagys, piratai, nelegalūs kopijuotojai irgi visuomet labai priešinasi paprastiems įvardijimams: jie nevagia, bet dalinasi, intelektinė nuosavybė yra ne turtas, o visuotinis gėris, ginantys teisę į savo nuosavybę yra ne prigimtinių savo teisių saugotojai, o godūs ir trumparegiai progreso priešai.
Priešinamasi susiejimui su gėda, pašaipai ir išjuokimui neatsitiktinai.
Aiškus ir nedviprasmiškas moralinis įvertinimas sudaro prielaidas priimti sprendimą, apsispręsti, kieno pusėje esi, ir pasirinkti tarp juodo ir balto, tarp gėrio ir blogio.
Būtent šio pasirinkimo visada vengia politkorekcijos apologetai, pasiruošę standartinius kaltinimus: „o tu čia matai tik juodą ir baltą“ – jie dar priduria, kad skirstymas į gėrį ir blogį yra sovietinė, bolševikinė idėja, girdi, svetima civilizuotam pasauliui.
Tas pasidygėjimas skirstymu į gėrį ir blogį, į teisingą ir neteisingą, yra toks gajus ir taip dažnai kartotas, kad ir juo patikėta: daugelis šiaip jau padorių žmonių drovisi pareikšti aiškią moralinę poziciją, nes juos jau spėta įtikinti, kad nedviprasmiškas pasirinkimas yra primityvaus, siaurakaktiško, proto požymis.
Kai prieš kelis dešimtmečius tarybinė propaganda sudirbinėjo Ronaldą Reagan‘ą, ji ypač pabrėždavo, kad jo atsiprašymų nemėgstantis antikomunizmas yra „urvinis“ – suprask, šiuolaikinis, normalus dešinysis turėtų bent jau kokių nors reveransų savo požiūriuose pavartoti, kad viskas neatrodytų taip jau radikalu.
Taigi, teisingas kelias sprendžiant pašalpystės problemą yra aiškumas ir tam tikras negailestingumas. Jis gali jaustis nepatogiai ir net nenatūraliai (nes mums, valstiečių tautai, ir šiaip nėra labai artima konfrontacinė poza), tačiau pašaipa, išjuokimas, gniuždantis sugėdinimas yra patys patikimiausi vaistai.
Kai onkologas gydo vėžį, jis neklausia, ar navikas nebus įskaudintas, ar jo neprivers pasijusti nemylimu ir pažemintu. Gydytojas neprašo ligonio: pabandyk pamilti savo piktybinį naviką ir rasti jo gerąsias puses.
Lygiai ta pati pozicija turėtų galioti pašalpybei. Aiškiai ir suprantamai turi būti dėstoma – ir kartojama, kartojama, kartojama – kad išlaikytiniu yra būti gėda ir amoralu, kad tai vagystė iš visuomenės ir piktnaudžiavimas jos gerumu, iš esmės, tai visuomenės apgaudinėjimas ir pasitikėjimo išniekinimas.
Tik gėda privers pašalpizmu sergantį individą norėti kuo greičiau išsivaduoti iš situacijos, kur jis, būdamas sveikas ir darbingas, yra išlaikomas iš kitų darbo. Kairieji ir jų suklaidintieji jums sakys: „jie neturi būti verčiami jaustis antrarūšiais piliečiais“.
O aš jums sakau, kad būtent pasijutęs antrarūšiu piliečiu pašalpuolis dažnai nuspręs nesitaikstyti su ta situacija ir norės pereiti prie pirmos rūšies žmonių.
Yra du būdai susitaikyti su situacija, kai kambarys pilnas šiukšlių: galima pasakyti, kad nešluotas kambarys irgi yra švaraus kambario porūšis, čia tiesiog tokia alternatyvinė, ir vienodai garbinga, švara, arba galima sudaryti nepakantumą šiukšlėms, kad net ir tas pilietis, kuris neypatingai linkęs į šlavinėjimąsi, neapsikęstų ir paimtų šluotą į rankas.
Gerbiamieji, aš žinau, kad mano pranešimai paprastai yra tokie įtikinami, kad nereikalauja daug argumentacijos, bet sviestu košės nepagadinsi, todėl, kai jums bandys kitą kartą kabinti ant ausų mantras apie tai, kad radikalumas neveikia, gėdinimas – blogai, ir kad reikia tartis gražiuoju, prisiminkite Niu Džersyje pirmą sykį 1973 metais įvestą „zero tolerance“, nulinės tolerancijos, metodiką nusikalstamumo atžvilgiu.
Šių laikų politinio korektiškumo atrofuotame pasaulyje pats terminas „nulinė tolerancija“ skamba vos ne kaip nacių šūkis, tačiau jis yra išbandytas ir veikiantis būdas, ir būtent dėl savo paprastumo daugelio niekinamas: pasak labai paprastų protų, paprasti sprendimai negali būti geri. Atsakymas į užsnigtą kiemą niekada negali būti šluota ir kastuvas, nes tai per paprasta.
Aš kviečiu nepasiduoti šioms vilionėms ir atsigręžti į sėkmingus praeities pavyzdžius.
Atsakymas yra gerovės valstybės ekscesus ir pašalpizmo šalutinį poveikį gali būti pats paprasčiausias visuomenės nepakantumas, pašalpistų gėdinimas ir bendra mada darbui ir neapykanta tingėjimui, ir tas nuotaikas privalo kurti ir kurstyti pirmiausiai visuomenės nuomonės formuotojai, formalieji ir neformalieji autoritetai.
Taip, kaip aš padariau šiandien šioje kalboje. Ačiū.
Kalba, pasakyta Monday Club susirinkime 2013 m. sausio 21 d.