Palauk, palauk, ar jau taip tikrai paliks? Taip, tikrai, bet dar ne šiandien ir ne šiemet ir net ne kitąmet ir dar ne po dviejų metų.
Bet paliks.
Iš kur žinai? Iš kur žinai?
Šiandien Britanijos premjeras Davidas Cameronas pasakė ilgą kalbą, kurios esmė labai paprasta. Britanija derėsis dėl naujų – sau palankesnių – santykių su Europos Sąjunga, ir, jei 2015 metais jo partiją vėl išrinks į valdžią, žmonėms bus pasiūlytas referendumas, ne vėliau 2017 metų: ar toliau būti sąjungoje, ar ją palikti.
Kodėl aš toks įsitikinęs tuo, kaip viskas baigsis? Juk, regis, čia daug nežinomųjų.
O kaip baigsis derybos? O jei 2015 metais neišrinks konservatorių? O kodėl tame referendume Britanija būtinai nuspręs išstoti? Kas tada?
Viskas paprasčiau, nei atrodo.
Pirma, Britanija derasi su ES ne pirmą kartą. Dar premjerė Margaret Thatcher 1984 metais išplėšė iš ES sandėrį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiuliai pinigai buvo leidžiami žemės ūkiui remti, ir Britanija, kur žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti cigaretes be filtro rūkančių Prancūzijos artojų su beretėmis. Europos Sąjunga sukandus dantis pasidavė, bet prancūzai ir vokiečiai burba iki šiol.
Bet kurios derybos nepatenkins nė vienos pusės: Britanija visada manys, kad Briuseliui atiduota per daug, o žemyninės ES šalys visada manys, kad Britanija yra išlepintas vaikas. Vaikas, kurio išspirti neišeina. ES be Jungtinės Karalystės, vienos didžiausių pasaulio ekonomikų ir 60 mln. gyventojų, būtų jau žymiai mažesnis, silpnesnis ir beveik regioninis darinys.
Europai Britanijos reikia šiek tiek labiau, nei Britanijai – Europos. Mat britams ši sąjunga visada buvo tik verslas: laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas, ir nieko daugiau. Anglai ir škotai širdyje visuomet buvo pirmiausia finansininkai, ir būtent dėl to vieningoji valiuta, euras, kuris visada buvo ideologinis, simbolinis projektas – Britanijos taip ir nebuvo priimta, ir niekada nebus.
Vokiečiams, o juo labiau prancūzams, Europa visada buvo daugiau, nei piniginė nauda. Tai buvo galimybė ne tik kurti naują, didingą, valstybinį darinį, bet ir jame dominuoti – savo kalba, vertybėmis, pasaulio modelio propaganda. Prancūzai, kai sapnuoja, mato Europą kaip šimtus milijonų žmonių, vis labiau gyvenančių pagal paryžietišką tvarką, ir taip paguodžia save dėl prarastos Prancūzijos didybės.
Kai prancūzas laiko ranką prie širdies, anglas visuomet tiesia ją prie kalkuliatoriaus, ir paskaičiavęs žino, kad nauda iš ES jo šaliai nėra tokia jau didelė, jei ji išvis yra. Britanijos protai puikiai žino, kad bauginimai „didžiausios prekybos rinkos“ praradimu yra tik vaikų pasakos: kad prekiautum su Europa, nebūtina joje būti. Prekiaus ir toliau, nes pinigai nekvepia.
Tačiau išstojus galima išsisukti nuo vis labiau smirdančio mėšlo mėžimo: jums labai reikėjo Graikijos, Ispanijos, Portugalijos mėlynoje vėliavoje ir ant eurų banknotų? Tai prašom, patys juos ir gelbėkit, jei jums reikia. Negali juk britų kaltinti, kad neskuba su savo kibirais gesinti svetimų gaisrų, kuriuos užkūrė kiti, savo tikslų siekdami.
Referendumas tikrai bus – artėjant rinkimams, jį pažadės ir dabartinė opozicinė partija, leiboristai. Jie žino, kad visuomenės dauguma nori referendumo, nes nori pasakyti „ne“ ir „viso gero“ Europos Sąjungai. Dabar, kai konservatorių vadas aiškiai pasakė, kad referendumas bus, nuo referendumo išsisukinėti nebegalima: tai reikštų savanorišką rinkėjų balsų atidavimą priešininkams.
Todėl referendumas neišvengiamas. Visos pastarųjų dešimtmečių vyriausybės – Johno Majoro, Tony Blair‘o, Gordono Brown‘o – kiek galėdamos išsisukinėjo nuo referendumo, nes gerai žinojo, kuo jis baigsis, bet nebuvo tikros, ar tokia baigtis politiškai apsimoka.
Dabar, Europos Sąjungai nusmukus į giliausią duobę per visą savo egzistavimą, Londono politikai žino, kad krautis lagaminus jau yra vienintelis protingas pasirinkimas. Nes tauta to nori, ir visiškai nesvarbu, kokiais argumentais tas sprendimas bus paremtas.
Referendume dėl ES anglai ir škotai (galbūt ne velsiečiai, nes nuskurdusioje Velso kunigaikštystėje valstybės išlaikytiniai sudaro baugiai didelį procentą – bet jų labai nedaug) pasisakys už išstojimą, nes balsuos širdimi, o jų širdžių Europos projektas jau seniai nebedžiugina.
Visi Europos entuziastų argumentai – prarastos naudos skaičiavimai, „vienišos Britanijos“ siaubo scenarijai – nebus paveikūs, nes britai tradiciškai nėra bailūs. Daugelis britų, be to, yra nors ir vaikiškai, bet išdidūs, ir pasinaudos galimybe patriotiškai atkišti iškeltą vidurinįjį pirštą Briuseliui ir Paryžiui, ir tas noras bus juo stipresnis, juo labiau iš už Lamanšo aiškins, kad „jūs patys nežinote, ką darote“.
Ką tai reikš mums? Ar lietuviai jau nebegalės važiuoti ir darbuotis plačiuose Peterborough laukuose ir Sussex‘o maisto perdirbimo fabrikuose? Ar ten gyvenančius susodins į gyvulines priekabas ir išsiųs namo, Alytaus ir Panevėžio link?
Nieko panašaus. Laisvas darbo jėgos judėjimas liks bemaž nepakitęs (jau vien dėl to, kad pakeisti esamą tvarką užimtų ne metus ir ne dešimtmetį). Panašiai bus ir su prekių judėjimu – ES ir Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais, nes tai nelabai apsimokėtų.
Be to, kai tai įvyks (o po referendumo bus ir koks nors pereinamasis laikotarpis) vis mažiau Lietuvos piliečių emigracija į Britaniją bus aktuali ar patraukli, nes jau dabar atlyginimų skirtumai smarkiai sumažėję, palyginti su 2004 metais, kai Lietuva tapo ES dalimi.
Todėl nerimauti šiandien neverta.
Atvirkščiai, net smagu, kad mums tokia artima tapusi Britanija pagaliau susikaupė ir vėl pateikė Europai savo taisykles, kurios jai nepatiks, bet atsisakyti jų negalės.
=================== PASTABA PROTOKOLŲ LEIDIMUI:
Kaip ir tada, kai Lietuva nebuvo nepriklausoma, bet norėjo tokia būti, buvo labai daug žinančių:
a) Kas Lietuvai geriau (būti sąjungoje naudingiau vienareikšmiškai ir absoliučiai);
b) Kad Lietuva niekada pati negalės išsiversti;
c) Kad patys dar prašysis atgal;
d) Kad Vilniaus rajono bulbašynas tai balsuos už Tarybų Sąjungą bet kuriuo atveju;
e) Ir kad tik jūs išstokit, ES jums atkeršys.
Šiandien, sprendžiant pagal kai kuriuos komentarus čia ir lrytas.lt, istorija lygiai tokia pati. Žmonės labai gerai žino, kas Anglijai būtų geriau, ir net savas pro-SSSR kontingentas (Škotija) čia prikergiamas prie diskusijos, lyg tai kažką keistų.