Pastrami sandwich yra šventė visiems, kas myli Ameriką ir New Yorką
Svajoju, kad Vilnius būtų labiau panašus į didmiestį. Ne, ne šiaip panašus. Tegul bus tikras, didelis didmiestis, kuris niekada nemiega.
Mano vizija Gedimino miestui yra Čikaga, Londonas arba Niujorkas. Tegul vis dėl to būna Niujorkas, labiausiai tarptautinė iš visų vietų pasaulyje (gal dar išskyrus Singapūrą ir Honkongą).
Niujorkas nuostabus tuo, kad jis yra Rytų Europos žydų senoji sostinė Amerikoje, o Vilnius kažkada buvo Rytų Europos žydų sostinė Europoje, ir štai jau radom vieną didelę bendrybę.
Kaip ir Niujorkas, Vilnius buvo pastatytas patogioje vietoje, prie upės (tiksliau, dviejų upių santakoje) – na, Niujorkas dar ir prie jūros. Taip pat, kaip ir Niujorkas, Vilnius yra svetimšalių miestas, kur dar prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuvių buvo vos vienaženklis procentas. Niujorke šiandien lietuvių irgi nedidelis procentas. Tačiau tame mieste yra didžiulis Rytų Europos žmonių palikimas, visų pirma – kulinarinis, ir mes dar apie tai pakalbėsime.
Vilniui daug to trūksta iki didmiesčio
Aš žinau, ko Vilniui trūksta, kad galėtų būti didmiesčiu.
Jam reikia daugiau naktinio gyvenimo – miesto, kuriame ne tik būtų maisto ir gėrimų pasiūla ištisą parą, bet ir tų, kas norėtų valgyti karštus pusryčius mieste šeštą ryto, nes per naktį dirbo arba siautė. Ir kas galėtų už tai sumokėti. To yra šiek tiek, bet dar negana.
Trūksta ne patiekalų, bet ištisų virtuvių: pavyzdžiui, Tailando, Artimųjų Rytų, Malaizijos. Kai kurios virtuvės lyg ir yra, bet trūksta jų brangiai ir autentiškai atkurtų: kinų ir japonų. Nėra nė vieno salotų baro.
New Yorkas turi paminklus lietuvių krepšininkams, arba tiesiog krepšininkams
Man norisi, kad kavinės būtų ne tik prismirdusios ir susisukusios istoriniuose pastatuose, o ir didžiulės, per kelis aukštus, dideliais langais, kur būtų pasirinkimas iš trisdešimties sumuštinių rūšių kad ten sėdėtų ne vien hipsteriai su šniūreliais ant rankų, bet vyrai, vilkintys kostiumais už 5000 litų ir skaitantys storus, storus laikraščius.
Kalbant apie laikraščius – taip, trūksta ir tų laikraščių, kaip savaitgalio The New York Times, kad būtų keli šimtai puslapių su visais priedais, kad laikraštis būtų toks, kuriuo galėtum priploti nedidelį šuniuką, arba kuris galėtų iš nedidelio atstumo sustabdyti kulką, paleistą iš vidutinio dydžio pusiau automatinio šautuvo: poros kilogramų popieriaus luitas, dėl kurio kiekvieną savaitę iškerta miško plotą sulig Labanoru.
Norisi, kad mieste būtų tikrų etninių parduotuvių: ne vien italų delikatesai, bet kad tikri turkai, kinai, japonai, pakistaniečiai, italai turėtų savo parduotuves, kuriose ir dirbtų jie, o ne lietuviai, nesugebantys paaiškinti, ką jie čia parduoda ir kodėl. Ir noriu, kad tose parduotuvėse būtų sunkoka susišnekėti, nes ten dirbtų tikri užsieniečiai, neseniai išlipę iš laivo, menkai mokantys kalbas, bet labai gerai žinantys, kokias prekes jie siūlo. Kinai apskritai privalėtų turėti savo kvartalą, kur ant langų būtų primarginta hieroglifų ir vos vienas kitas lietuviškas užrašas.
Ir nuo tų užsieniečių noriu, kad Vilniuje būtų kuo daugiau įvairiaspalvių veidų ir akcentų ir dialektų, kad žmonės būtų juodi, rudi, geltoni ir prisirpusių alyvuogių spalvos odos, ir kad galėtų tada visi žemės referendumo palaikytojai ir kitokie euro priešininkai spirgėti ir sakyti: „o tai mes dabar nesuprantame, ar čia Lietuva ar čia kas apskritai“.
Kas jau pagerėjo
Vilniuje per dešimtmetį toli nueita didmiesčio link: jau yra žmoniškos taksi paslaugos su nesmirdančiais automobiliais, miesto traukinių ir autobusų stotys nebėra šiukšlynai ir neformalios Sovietų Sąjungos dvasios ambasados, Vilniaus viešbučiuose gali apsistoti žmogus su lietuviška pavarde ir lietuvišku pasu ir niekas neišpučia akių, kaip jūs čia, argi neturite giminių ar draugų (sveiko proto tikras lietuvis valstietis niekada viešbutyje negyvena, jei reikia mokėti pačiam ir jei to gali išvengti).
City that never sleeps
Ir dabar Vilniuje yra dar vienas dalykas, kaip Niujorke, kurį į Amžinąjį Miestą prie Atlanto atnešė žydai iš Rytų Europos. Manhattane dešimtys tų žydiškų arba itališkų parduotuvėlių-valgyklėlių, vadinamų deli, kuriose parduoda maistą išsinešimui ir valgymui čia pat. Tai senoji greitojo maisto rūšis. Šias valgyklėles steigė atvykę neturtingi atvykėliai iš Rytų Europos, nes joms nereikėjo nei didelės investicijos, nei brangių pastatų.
Ir viena mėsos rūšis, kuri pasidarė populiari Niujorke, yra jautiena, vadinama pastramiu. Ją atvežė į Ameriką žydai iš Rumunijos.
Jis vėl čia
Pastramis yra sūdyta aukštos kokybės jautiena, šiek tiek padžiovinta, parūkyta, gardinta prieskoniais ir virta garuose, labai plonai supjaustyta. Tai pagrindinė skaniausio Niujorko sumuštinio – pastramio sandwich‘o – dalis.
Būtent sandwich‘as, ne sumuštinis: ant duonos, su garstyčiomis ir raugintais agurkėliais, sugalvotas vilniečio žydo, mėsininko vardu Sussman Volk, XIX amžiaus pabaigoje Niujorke. Gaminys pasidarė toks populiarus, kad mėsininkas uždarė parduotuvę ir pradėjo siūlyti vien šiuos sumuštinius.
Apie pastrami sandwich galima daug paskaityti internete ir receptų knygose, ir to daryti ilgiau, nei dešimt minučių, neįmanoma: pradeda bėgti seilės ir temti akyse.
Vilniuje pirmieji pastrami gamina ir sandwich‘us ruošia burgerių meistrai, Drama Burger. Dabar šis, Laukinių žąsų įvertintas restoranas yra lyg Niujorko ambasada Vilniaus mieste, nes čia irgi siūlo skaniausią ir garsiausią pasaulio sumuštinį.
Pastrami sandwich, 24 Lt
Drama Burger, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. +370 618 42288.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 01:00, šeštadieniais nuo 10:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 23:00