Nuotrauka iš internetų. Koks skirtumas: vidutinis litovcas savo ubliudkus taip pat rengia ir šiandien.
Atvėsus orams ir atėjus rudeniui, aš pradedu gailėtis, kad nesu stilistas ar mados specialistas, nes tai, ką matau gatvėse, šaukiasi Dievo teisingumo arba bent jau mano straipsnio.
Klausimas yra toks: kodėl, kai parduotuvės Lietuvoje viena už kitą gražesnės (aną dieną buvau Trakų Vokės Maximoje su dviem iksais, tai Jėzau Marija kaip gražu ir tvarkinga ir nauja, žinoma, pradėjus žiūrėti asortimentą, tai nelabai kas, o pamačius kontingentą, tai vapšče viskas pasidaro aišku – galgi vis dėl to nedominuoja ten proverbiniai gyventojai turintys dvarus prie Trakų ir užsukantys habitualinio vynelio už 130 per butelį), kai net nauji viadukai ir perėjos provincijoje yra statomi taip, kad norisi sustabdyti automobilį, išlipti ir paglostyti, kai pilna gražių indų, taurių, šakučių ir kai restoranuose tokie tulikai, kad kartais nebesinori net atgal prie staliuko eiti, taip ten smagu ir jauku – KODĖL laisvos Lietuvos vaikai vis dar rengiami kaip Leningrado blokados laikų našlaičiai?
Pasižiūri į tų vaikučių tėvus – lyg ir normalūs, niekuo principe nesiskiria nuo vakarietiškos aprangos (net jei ir iš skudurynų, tai padoriai aprengti), bet vaikučiai – oh my Gahd.
Pagailėkit mano akių. Tie patys beformiai paltai, kepurės, primenančios spermatozoidus iš karikatūrų, batai arba kokie šlykštūs aulinukai, kaip numauti nuo mirusio besprizorniko iš rusiškų filmų apie pilietinio karo siaubus, arba čaviški* išsigimę plastmasiniai valenkai su paveiksliukais apie Spongebob Squarepants arba kokį nors Thomas The Tank Engine.
Aš nesakau, kad visi vaikai turi būti rengiami būtent taip, bet just a thought.
Jei kas nors yra ryškesnio, tai viskas yra šlykščiai ružava su išsigimėliškais spalviniais akcentais, kokius gali užliūlinti tik Guandongo provincijos įkalinimo įstaigos lengvosios pramonės kooperatyvas Kinijoje. Net mikimauzo negali normaliai atvaizduoti, būtinai padarys kokias nors kislotnas spalveles, kad viskas būtų pažymėta tuo pačiu spalviniu kodavimu, kaip vagys ir žulikai nuo rinkimų plakatų Indijoje. Jei atsiverstumėt Pantone spalvų katalogą, ten net nėra tokio ružavai-purvino ir Berlyno žydrosios spalvos vėmalo, kuriuo nepamainomai rengia savo atžalas tėtukai ir mamytės, kuriems šeštadienis Akropolyje ir atšalusi čarliko pica prilygsta gerai praleistai dienai out.
Visi tie vaikai jau dabar atrodo liūdnai, ir jiems ant kaktų parašyta, kad jie išaugs iki nelaimingų trečiarūšių kolegijų auklėtinių, kuriems bus svajonių riba butas perkūnkiemyje, lizinginė Dacia su rankine greičių dėže ir penktadienio vakarienė Katpėdėlėje su teta Genovaite auksiniais dantimis, kuri pirmą kartą nuvažiavusi į Egiptą pasakos įspūdžius ir sakys, kaip žymiai labiau apsimoka negu Palanga, kur plėšikai. Vakarienę užgers Kalnapiliu, kurio antras bokalas pusė kainos, o padavėjas užmirš dalį užsakymo, ir tas užaugęs vaikas gaidins tą padavėją ir nuo to jam pasikels savaitės savivertė.
—
* Nuo angliško chav, kas reiškia gopniką – kas savo ruožtu reiškia marozą.