Ieškok problemų savyje (Mildos Rūkaitės nuotrauka)
Žinote tuos žmonės, kurie, kai nori paprieštarauti, sako: “Pala, pala, tai kaip čia išeina?”
Jie taip nesako, jie tik rašo kartais taip. Kodėl nesako? Todėl, kad taip nesako, bl*t, niekas: tai ne lietuvių kalba, tai sugalvotas “Genio” žurnalo redakcijoje, priperstoje ir su nešvarumais nuo kavos, užpilamos puodukuose su tirščiais, fantomas. Jį sugalvojo ir pirmieji užrašė žmonės, kurie vilki tuos pačius marškinius kelias dienas, kurie velkasi maikę be rankovių po marškiniais, kurie turi tuos tarybinius pūkuotus šalikus, ir kurie į sporto klubą po sportbačiais aunasi (dedasi, maunasi, raunasi) juodas kostiumines kojines. Taip, yra ir tokių.
Nėra žodžio “pala” lietuvių kalboje, jis gyvena tik išgalvotuose parašytuose tekstuose apie tai, kaip esą lietuvių kalba turėtų skambėti, ir jie tai nugirdo kažkada etnografinėje ekspedicijoje Aukštuosiuose Bybiūnuose ir aplinkiniuose chutoruose ir paskui šitą šlykštų, tupinėjantį, mumsy fuckin’ žodį pasodino į smegenis ir jis, zaraza, kai kur vis tik prigijo.
Taip pat, bl*t, niekas nesako “Dievaž” ir “susimildamas”, ir niekas nesako “po šimts kalakutų”, ir niekas nesako “po šimts pypkių”, o jeigu dabar čia bandysite paprieštarauti, tai jau sakiau – jeigu jūsų aplinkoje kas nors taip sako, tai skubiai keiskite aplinką, nes jūs esate rimtame pavojuje.
Visi šie mano išvardinti žodžiai (išskyrus “bl*t”, su kuriuo viskas yra tvarkoje) yra smirdantys floaties kalbos unitaze, ir kuo greičiau nuleisime vandenį ant tų pseudoliaudiškų paveldo smirdukų, tuo bus geriau.
Šio viso žavaus paveldo mums reikia tiek pat, kiek žmogui reikia lauko išvietės su musėmis ir aliuminio lydinio rukomoiniko, prisabačinto prie tvoros su kabančiu srovės kontroliatoriumi, kurį iš apačios pystelėjus pradeda netvarkinga čiurkšle ant muiluotų rankų bėgti nepakankamas vandens kiekis, kuris ir tai nieko nenuplauna, nes vanduo per kietas per minkštas, ir lieka nemalonu. Tų žodžių reikia tiek pat, kiek reikia šlykštaus tradicinio ūkinio muilo, violetinės hematomos spalvos, ir kaip reikia ant jūsų sienos gražiame Perkūnkiemio bute to dekoratyvinio kilimo su dviem, bl*t, briedžiais (kitame variante du lokiai, bet apie tai jau kalbėjom).
Toks kalbėjimas paeina iš tų pačių supermamkių, kurios cypdamos ir sveikindamos savo ovuliacines gentainiukes rašo “Daivut”, “Rasyt”, “Laimut”, ir tik tokioms pačioms ir gali būti priimtinas, ir tegul mane dešimt kartų visos dargužaitės prakeikia už mano chauvinist pig inferencus, jūs visi žinosite, ką aš tuo noriu pasakyti. Jei nenorite, kad į jus referuotų kaip į isteriškas cypiančias cioces, tai nustokit cypti ir elgtis isteriškai, ir Bobas tada iškart bus jūsų dėdė (kas nesuprato šito išsireiškimo, sekite spaudą arba mokykitės angliškai jau dabar).
Čia kaip su musulmonų kaliausėm, apsivyniojusiom savo hidžabais ir bibidžabais iki galvos ir dar apsikarsčiusiom auksiniais apinasriais, kurios v takom vide atvaro į darbą kur nors Heathrow oro uoste ir paskui, bl*t, skundžiasi, kad į jas visi spokso ir kad jos, kaip kito tikėjimo atstovės, yra priverstos jaustis nepatogiai neva tolerantiškoje Britanijoje. Tai jūs apsirenkit kaip žmonės ir nevaikščiokit atrodančios kaip beždžionės, apiplėšusios vienu metu juvelyrinę parduotuvę ir ritualinių paslaugų saloną, ir nesusilauksite žvilgsnių, kurie bus suglumę nuo jūsų išvaizdos. Niekas jums juk nieko blogo nedaro, bet negali tuo pačiu metu iššaukiančiai rengtis ir tikėtis, kad niekas nepastebės.
Taip pat ir su tom supermamkėm: jei jums skauda, kad juokiasi iš jūsų katukų ir kūdikėlių nuotraukų, tai pamažinkit tų nuotraukų, ir nesijuoks; arba rodykit tik tenai, kur niekas nesijuokia.
Ir pastebėkite, kad visas kalbinis nuodas, apie kurį kalbėjau, ateina iš tų pačių žmonių, kurie mums nori neleisti rašyti ir sakyti kem, pem, šem – nes todėl kad negalima – ir tų (o čia mes jau kalbame apie paskutinę stotelę), kurie būtinai parašys, kad čia tekste per daug angliškų žodžių, ir ar jau nebemoki be jų savo minties išsakyti, ir “neskanu”.
Sakau aš jums, pusė angliškų žodžių beigi faking keiksmažodžių mano tekstuose yra vartojama (arba, bl*t, naudojama – jeigu man patinka pavartoti šitą žodį) todėl, kad man taip patinka, o kita pusė – tam, kad toliau siutinti jus, nuopisas, nes jus reikia siutinti, jūs pala pala crowd, kad jūs suprastumėt savo vietą ir bijotumėt, taip taip, bijotumėt kalbėti kaip esate įpratę ar įpratusios, nes turi nuolatos kaboti virš galvų siaubas, kad atidarysite savo burną, ir jus užbadys pirštais už jūsų atsilikusį retrogradinį kalbėjimą, liudijantį tai, kad vaikystėje per daug žiūrėjote lietuviškosios filmuotos produkcijos.
Pala, pala – tuoj, bl*t, palauksiu aš jums. Tvarka, ji pamažu bus.