Tomas Augulis visur būna su akiniais, tai ir aš buvau su akiniais
Jeigu Tomui Auguliui prieš 25 metus (ketvirtį amžiaus, for real) kas būtų pasakęs, kad jis po tiek metų ne tik tebekalbės apie muziką, ir ją tebegros, ir dar uždirbs iš jos, tai nebūtų jis tuo patikėjęs, aš esu tikras; nes anais laikais viskas atrodė – ir daug kas sakė – kad tai trumpalaikis dalykas.
Iš tiesų, kai jis grojo grupėje Sekmadienis ir važinėdavo į Mažeikius autobusu (arba tranzuodamas!), tai sunku būtų įsivaizduoti, kad čia ilgos karjeros pradžia. Nors jo Numero Uno daina neabejotinai yra Sąnariai (plačiajai publikai), man tai visada buvo, yra ir bus Kalėdų naktį tylią. Tomas man jau buvo anksčiau minėjęs, kas parašė eiles, bet ar aš atsiminsiu – pamiršau; tik žinau, kad “už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas” ir “žvaigždė įkris į plaukus” yra damn good lyrics, o melodija plaukianti ir byranti kaip tas sniegas nuo spygliuočių, kai užpučia vėjas. Vienu žodžiu, kiekvienam savo – čia kaip Umberto Tozzi, kur man visada geriausia daina buvo Tu, and I don’t care what anyone says.
Tomas Augulis yra suvaldęs tai, ką daugelis laikė nesuvaldomu: muzikinės kūrybos monetizavimą per įrašus: YouTube išvalė nuo piratinių postų, viską sudėjo į iTunes, pasirašė Spotify, ir po truputį byra honorarai, ir belieka gailėtis, kad dvidešimt metų (ar panašiai, nuo tada, kai visi pradėjo viską siurbtis internetuose) visa tai buvo drožiama nemokamai ir nebaudžiamai.
Aš žiūrėjau ir galvojau, kad šitas žmogus jau turi neįsivaizduojamai ilgą karjerą už nugaros, ir dar ne ką trumpesnę prieš akis, ir tada atrodo, kad taip, gyvenimas yra ilgas, ir galima labai daug visko spėti.
Visa laida, kur vedėjas su akiniais, kaip ir pašnekovas, ir video, yra čia.