Jūs pažįstate šią padermę.
Jie tarpsta prastai arba vidutiniškai apmokamuose darbuose (valstybiniuose, visuomeniniuose, nevyriausybiniuose), kurie yra paprastai kitiems žmonėms stepping stone į kitus, prasmingus, uždirbančius užsiėmimus. Kiti jų bendradrbiai ten stumia laiką iki pensijos, nes nieko kito nesusiranda.
Čia mes kalbame apie palyginti jaunus individus, kurie marinuojasi tose tarnybose todėl, kad yra užuodę galimybę tęsti studentišką gyvenimą, prafinansuojamą iš fondų ir programų. Tai principe tas pats, kas Marazmuso programa studentams, tik čia jau tiems, kurie išlipo iš fondų primilžio guminių batų, o tiksliau, tiesiog persikėlė į kitą fermą.
Jie visi labai gerai moka pildyt paraiškas, rašyt motyvacinius šūdo kupinus laiškus, kodėl būtent jie idealiai tinka šiai konferencijai, nes niekas kitas taip kaip jie nėra domėjęsis nutekamųjų vandenų problematika prie mažų miestų tvenkinių.
Ir jiems dažniausiai sekasi. Jie praktiškai beveik nesustodami gastroliuoja po pasaulį (dažniausiai visgi po Europą), trindamiesi po konferencijas, seminarus, sklaidos renginius, stumdydamiesi po vidutinės kokybės viešbučius (į gerus jų niekas nebookina) ir yra įpratę ėsti švediškuose staluose – organizuotuose maitinimuose bei coffee breakuose. Pastaruosius servina viešbučių holuose prie Conference Room’ų. Vakarais jie eina į miestą ir gerokai pripisa alkoholio už savus, nors, aišku, kartais juos pagirdo ir iš valdiškų.
Merginos ir moterys kartais sugeba sugulti su kitais seminaro dalyviais, paskui gailisi ir keikia save ir ex-sugulovus, kad į jas žiūri kaip į girtą nuotykį (nes blaivūs dažniausiai nekreipia į jas dėmesio). Bet kuriuo atveju, tai būna easily the most exciting dalykas jų nykiame gyvenime. Ryte susirenka viešbučio šampūno buteliukus ir tušinukus, parveš namo lauktuvių.
Jie būna įvairių profesijų – vaikų teisių specialistai, aplinkosaugininkai, komunalinio ūkio pieškės, ir užvis labiausiai žurnalistai, didieji chaliavos skynėjai – už žurnalistus nėra baisesnių. Jau lėktuve iš Vilniaus jie pasakoja vieni kitiems, kaip kur važiavo, ar gerai ir daug buvo nemokamo, ir ką gavo dovanų (jie nuolatos turi iki apsišikimo prisirinkę rašiklių, bloknotų, washbags, kalendorių ir dienynų su įvairių šūdą malančių fondų ir organizacijų simbolika).
Per pirmuosius dešimt ES narystės metų jie itin daug važinėjo į Briuselį ir į Strasbūrą, tačiau jiems yra absoliučiai pofig, kur važiuoti ir apie ką, kad tik nemokamai. Viešins bet ką – kovą prieš smurtą artimoje aplinkoje, pesticidų kontrolę maltoje mėsoje arba naujo Europos Sąjungos himno atrankos konkursą prie Balatono ežero – kad tik ne už savus.
Per laiką, kuris atlieka nuo baliavojimo ir ėdimo, jie dar pasivaikšto po priimančias organizacijas ir būtinai nusifotografuoja Jungtinių Tautų būstinės salėje (geriausia – prie kokios nors šalies, net ir Lietuvos, desko), arba Pentagone prie vėliavos ir tribūnos su logotipu. Tada kelia į Feisbukus, ir jų buki draugai klausinėja “tai čia dabar dirbi, Vaidut?”, o jie (jos) atsako, “taip, įsidarbinau NATO:)))))”.
Čia nebūtinai apie lietuvius, jei taip pagalvojote. Ne. Čia apie kaulijančius kelionių skudurininkus, paprašaikų ir oriųjų išlaikytinių veislę, kuri tarpsta daugelyje šalių (reikia pastebėti, kad ypatingai daug tose chaliavos gravy train renginiuose būna žemaūgių juodbruvių nuopisėlių vyrukų iš Ispanijos 38 dydžio batukais – lengva paaiškinti, nes ten Ispanijoje vis tiek niekas neturi darbo, ir jie tebegyvena su tėvais; taip pat prominently featurina graikai ir žinoma bulgarai, nes kaip gi be jų). Lietuviai tik yra vieni iš jų.
Grupių nariai gali skirtis daug kuo, tačiau vienas dalykas juos vienija: jie visi visada yra too cheap įsijungti interneto roamingą savo Nokijose ir Androiduose (siaubas kiek gali prisukti pinigų, ir niekas nekompensuos), ir nuolatos ieško nemokamo WiFi. Jei reikia, net ir per visą restorano salę nueis ir susiras administratorių, kad sužinotų passwordą.
Ir dar vienas dalykas: jie visi VISADA labai susiparina, kai jiems pasakai, kad jie yra skudurininkai, sekiojantys paskui dalinamas ubago gėrybėles, kaip benamės katės paskui žuvininko vežimą, laukiančios, mažu nukris kokia silkutė. Kaip jiems papasakoja apie juos, tai juos žeidžia (savo elgesio jie beveik nesigėdina, arba to neparodo).
Visi jie turi pasiruošę tiradą apie tai, kad jie “praplečia akiratį”, ir kad kas čia blogo, ir kad jie užmezga daug kontaktų (žinoma užmezga – su tokiais pačiais elgetaujančiais tipeliais iš įvairių šalių, pas juos feisbuko drauguose tuntai panašių draugelių iš visur, kurie dar ir jų nuotraukas palaikina), ir žinoma visi renginiai, kuriuose jie būna, yra svarbūs ir įdomūs.
Apie juos gera rašyti, nes jie nežmoniškai, siaubingai, akimirksniu užsitrolina, pažinę save.
Tikrai nenorėčiau, kad jiems uždraustų keliauti. Man net iš esmės pa barabanu, kad jie keliauja dažnai už valdiškus pinigus (nieko baisaus, palaiko viešbučius ir restoranus, nėr taip blogai). Tegul jie ir toliau važinėja. Iš tų skudurininkų taip gera juoktis.
Pasidarykit nuotrauką iš kokios UNESCO būstinės konferencijų salės, kaip jūs stovit prie tribūnos. Mes žinosim, kad jums jūsų nemokamas gyvenimas pavyko. Galėsit tą nuotrauką įkelt vakare, grįžę į viešbutį – free internet in the lobby. Tik iš minibaro nieko neimkit – tų neapmokės, reikės iš savų, o ten kainos brangios kai nesąmonė.