RĖMĖJO SKILTIS
Nors daugeliui kažkada atrodė, kad Vilniaus Akropolis (o paskui Ozas, Panorama ir kt.) jau buvo mažmeninės prekybos viršūnė (Kaune dar padarė Megą su rykliais, ir viskas atrodė vėl naujai), tačiau naujienos eina viena po kitos.
Visi laukia, ką varguoliams atveš Aldi ir Lidl, tada Maxima rebrandino savo pristatymą į namus kaip Barborą (dar nebandžiau), o šiandien išbandžiau (kaip manoma) baltarusiško kapitalo Fresh Market, kas suveikė puikiai ir atvežė viską, kaip pasakę.
Prieš pora savaičių mane, kaip “Laukinių žąsų” autorių, pakvietė apžiūrėti naujos mažmeninės prekybos koncepcijos – visiškai revoliucinis priėjimas, kuris, kaip pagalvojau iš pradžių, yra pernelyg keistas, kad būtų tiesa.
Pirmiausia, pribloškė totali informacijos kontrolė: lyg Apple korporacija prieš naujo iPhone paleidimą. Fotografuoti neleido (vėliau sužinojau, kodėl – apie tai tuojau), sutarėme, kad tekstas bus peržiūrėtas iki raidelės prieš publikuojant. Turėjau pasirašyti pora dokumentų apie konfidencialumą – pasijutau ne visai maloniai, lyg kalbėtume apie slaptus vaistus nuo ebolos arba bakteriologinį ginklą, o ne maisto prekes ir muilą.
Nebuvo leista atskleisti ir tai, kuris iš didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų bando šią koncepciją, nors bendraujant su tos bendrųjų viešųjų ryšių atstovais, man asmeniškai abejonių neliko (šioje industrijoje besisukantys gerai žino, kuri viešųjų ryšių bendrovė aptarnauja kurį tinklą).
Atvykus į parduotuvę, pirmiausia pribloškia tai, kad iš išorės ji visiškai nepanaši į parduotuvę – naujame biurų komplekse (Vilniuje tokių daugybė), ir tik kiek erdvesnė automobilių stovėjimo aikštelė gali būti užuomina, kad čia kažkuo prekiaujama. Prekes klientams darbuotojai iki automobilių atneša paprastose, rudose kartono dėžėse, kokiose būna biuro dokumentai.
Tokioje dėžėje produktai keliauja į automobilius – jokių prekės ženklų.
Jokios iškabos ant durų, tik administratorius, pateikus kvietimą arba nario kortelę, palydi prie durų, už kurių – jau kitas pasaulis. Groja tyli styginių muzika, ant grindų – ąžuolo parketas ir kilimai, net ir vežimėliai tokie, kokių nebuvau matęs, jaukiais minkštais guminiais ratais. Lengvučiai, kaip popieriniai. Pasirodo, gaminami iš lengvo lydinio pagal užsakymą Prancūzijoje.
Įėjęs supratau, kodėl negalima fotografuoti – tarp lentynų ir šaldytuvų vaikštinėjo neskubėdami žmonės, žinomi iš pramogų ir verslo pasaulio, kurie, kaip paaiškino Gold Level atstovas, visiškai nenori būti aptariami. Pamačiau vieną kitą pažįstamą diplomatinio korpuso narį. Seimo narių nepastebėjau, ir nors klausiau, ar jie taip pat yra kviečiami, sulaukiau mandagaus, bet griežtoko atsakymo, kad, girdi, kvietimo kriterijai nėra aptarinėjami. Taip ir nesupratau, ar būdamas, pavyzdžiui, ministru, gali tikėtis kvietimo.
Suprantu, kad norėtųsi aiškumo, tačiau tai privatus verslas, o ne demokratija.
“Nedarėmė jokio pristatymo, jokio renginio, jokio viešinimo – viskas absoliučiai diskretiška. Tai narių parduotuvė (members’ club), kurioje kiekvienas pirkėjas yra mūsų asmeninis kviestinis svečias. Pakvietimus ir korteles įteikiame asmeniškai, nuvykę į kliento darbo vietą ar namo, prieš tai trumpai aptarę diskretiškumo sąlygas. Tai yra lyg koks golfo ar viskio klubas, tik žymiai labiau diskretiškas”, sakė mažmenininko atstovas, vardu Vaidotas.
Pasak jo, šiek tiek informacijos apie šią parduotuvę turi tik tie, kas privalo žinoti: VMI, Sodra, taip pat tarnybos, besirūpinančios maisto higiena.
Ant lentynų ir už prekystalio – visiškai kitokios prekės, nei pagrindiniuose Lietuvos maisto prekių tinkluose. Viskas, ko man stigo Lietuvoje: puiki šviežia žuvis, tropiniai vaisiai, net autentiška amerikietiška sourdough duona, kepama Lietuvoje iš specialių miltų, mielių ir net vandens, atvežamo iš svetur.
Sucypiau, kaip vaikas, pamatęs net šviežią maistą, atskraidintą iš Anglijos “Marks & Spencer” – net ir žymieji “marks-and-sparks’o” sumuštiniai ir wrap’ai (sako, skraidina juos kasdien), o greta jų – tą patį rytą Londone pagaminti Pret-A-Manger sumuštiniai. “Laikome tik vieną dieną, kaip ir Londone, paskui atiduodame socialiai remtiniems”, sakė man.
Kai maniau, kad mačiau viską, nustėrau: net ir amerikietiškas root beer limonadas, ir sausi pusryčiai Lucky Charms su marshmallow, o kai pamačiau šviežiai kepamas Krispy Kreme spurgas (donutus) VILNIUJE, pamaniau, kad čia mane vedžioja už nosies. Taip, 9,50 Lt už spurgą – nepigu, tačiau ar galvojau kada, kad tai bus mano Lietuvoje?
Mane priimantis Vaidotas nusišypsojo, sakė, “žinojau, kad jums patiks” – ir parodė dar vieną siurprizą. Jau už kasų nedidelis, bet jaukus kampelis pavalgymui: odieve, ir čia pirmasis Vilniaus Burger King – kainos kiek didesnės, nei McDonald’s, bet pagaliau suleidau dantis į išsiilgtą whopperį ir onion rings!
Pasidomėjau, kam mane čia kvietė, jei reklamos jiems ne tik nereikia – jie jos neleidžia apskritai: juk negalėsiu nei adreso parašyti, nei tinklalapio jie turi (patikrinau: Gold Level Lietuva neduoda jokių prasmingų tinkalapių, susijusių su šia prekybos įmone). Vaidotas sakė, kad jie tik norėjo dar vienos nuomonės iš šalies – “testuoti reakciją”, sakė jis.
Kiek kainuoja ši fantastika, šis rojus žemėje? Pasirodo, nepigiai: šiuo metu metų narystės kaina – 300 eurų (1035,88 Lt), ir ji galioja tik vienam asmeniui; narystė porai (dvi kortelės, kurios, yra, vardinės, su nuotrauka – kaip Costco) – 500 EUR.
Net ir tai, pasirodo, yra tik pradinis laikotarpis (“pratiname rinką”), nuo 2015 m. liepos 1 d. kainos bus atitinkamai 600 EUR ir 1000 EUR per metus. Ir tai tik tada, jei jus pakviečia.
“Jei jūs mūsų klientas, mes patys jus rasim”, paaiškino Vidmantas. Sakau, o gal yra kokių pigesnių narysčių pensininkams, mokytojams, studentams?
Vidmantas nusijuokęs paaiškino, kad šito tikrai neverta tikėtis, nes tie žmonės – ne jų segmentas. Klausiu, galbūt verta jiems leisti bent užeiti – gal nusipirks kokią bandelę ar spurgą?
Pasirodo, ne, viskas griežčiau. Vidutinis Gold Level pirkėjo krepšelis šiuo metu – 780 Lt vienam apsipirkimui, “tai būtų praktiškai visa vidutinė pensija, todėl neverta laukti, kad senoliai eitų pas mus”, mandagiai paaiškino prekybos tinklo atstovas. Jis pridūrė, kad parduotuvė – ne guminė, todėl studentas, atėjęs daktariškos dešros ir alaus, tik užimtų vietą ir galbūt gadintų nuotaiką pagrindiniams pirkėjams. “Mūsų pirkėjai nenori stebėti, kaip niūriai apžiūrinėja prekes, kurių negali sau leisti, tie, kas gyvenime tingėjo mokytis ir dabar nesugeba susirasti gero darbo,” sakė Vidmantas.
“Čia viena priežasčių, kodėl nesireklamuojame: mes nenorime moralizavimo spaudoje, kodėl mes parduodame sašimio kokybės tuną po 290 Lt už kilogramą, kai kas nors sau negali to leisti. Be to, ne visi pirkėjai iš biudžetinio segmento skaniai kvepia, o mes labai rūpinamės potyrių harmonija savo patalpose. Net mūsų pardavėjos privalo atrodyti – ir būti – pailsėjusios, linksmos: mes pasirūpiname ne tik jų dantimis, bet net ir veido oda, “Kristianoje” vien kremams, kosmetikai išleidome tūkstančius, visa tai gauna mūsų darbuotojos. Kai kai kuriose Lietuvos parduotuvėse, kaip kalbama, kasininkės (žinoma, ne mūsų įmonių grupės) sėdi su sauskelnėmis, o čia pardavėjos gali džiaugtis net sporto sale ir baseiniuku, kuris nenusileidžia Forum Palace savo kokybe (tik dydis, žinoma, ne tas).”
Apžiūrėjus parduotuvę paliko dvejopas jausmas. Viena vertus, gerai, kad pasiūla plečiasi: kai kuriems mūsų reikia ne vien pigių makaronų ir Senolių kefyro. Tačiau tuo pačiu žinau, kad tie, kas norėtų pirkti Gold Level, tačiau niekada nebus ten pakviesti, niekuomet nesusitaikys su to “atmetimo” pojūčiu.
Aš žinau, kad savo kortelę saugosiu ir labai lauksiu sukryžiavęs pirštus, kad 2015 m. man pratęstų narystę.
—
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su reklamos užsakovais.