Aušra Maldeikienė ir Andrius Užkalnis (kairėje)
Aušra Maldeikienė, kuri šiandien buvo mano laidoje, yra ypatinga ne tik žinomais dalykais, kaip knygų autorė ir kalbėtoja ir dėstytoja.
Žmonės, kurie yra susidūrę su televizija, žino, kad niekas nesurenka tokių reitingų, kaip Maldeikienė – praktiškai bet kuriuo klausimu, kuriuo ji komentuoja (o ji išmintingai nekomentuoja to, ko neišmano, ir labai įgudusiai, kaip išmokė Oksforde, permeta temą ten, kur jai reikia; ji visada žaidžia sau palankiausioje teritorijoje).
Teliko žmonės absoliučiai žino, kad “Maldeikienė visada susižiūri” – ir tai tiesa, nes ši moteris viską daro labai paprastai: ji kalba artikuliuotai ir aiškiai (kaip pati sako, su veiksniu ir tariniu), IR kalba tai, ką galvoja (kas ir kaip bevarytų ant Maldeikienės, dar niekas niekada nepasakė, kad ji sako tai, kas užsakyta – net apie mane pasako, kad mane perka, nors niekas neperka, bet apie Maldeikienę NIEKADA), na IR DAR, ji kalba tik apie tai, apie ką jai patinka ir jauku šnekėt.
Dėl to daug kam atrodo, kad Maldeikienė gerai jaučiasi, kalbėdama apie bet ką (apie mane tą patį sako – tipo VISAŽINIS, aiškina apie viską iš eilės), bet iš tikrųjų yra kitaip: ji kalba tik apie tai, apie ką ji gerai jaučiasi kalbėdama. Tiesiog publika ne visada pamato seką.
Man atrodo, čia labai angliška mokykla: žmogus eina tik į tuos mūšius, kuriuos gali laimėti. Don’t fight losing battles, kaip sako labai geras patarimas. Kai neini žaisti ten, kur blogai pasirodysi, visada gerai pasirodai. Čia Maldeikienės sekmės priežastis (viena iš paslapčių), ir net ne paslaptis, nes aš tik ką papasakojau, kaip čia yra.
Vienas iš labai geros žaidėjos požymių yra tai, kad atrodo, kad ji kalba be jokio vargo ir jokių pastangų – iš tiesų po tokiu kalbėjimu slepiasi patirtis ir didelės žinios. Apie mane irgi dažnai sako, kad rašau apie bet ką, šį bei tą pasikeikiu, pablevyzgoju, ir kad čia didelio proto nereikia – he he, tai čia ir yra aukštasis pilotažas. Kad kiekvienas runkelis galėtų galvoti “ir aš taip galėčiau”. Aš in fact noriu, kad jis taip galvotų.
Taip pat ir Aušra Maldeikienė visiškai laisvai, be įtampos, priima self-deprecating poziciją ir labai atbula ranka pametėja kvailesnei auditorijos daliai tokį savo vaidmenį, kaip tokios neva apie viską šnekančios tetos, prieš kurią ta auditorija pajunta pranašumą. Tegu galvoja, kaip nori: bet ta teta valdo juos, prognozuodama jų reakcijas ir sekančius klausimus. O jie galvoja, kad kažkas vyksta pagal juos. Čia yra auditorijos valdymo menas.
Net nebūtina sakyti, kad aš su Maldeikiene dažnai nesutinku, ir ji dažnai nesutinka su manim.
Maldeikienė niekada nebijo erzinti savo pažįstamų ir bendraminčių, niekada nedemonstruodama gentinio lojalumo niekam: kiekviena viešosios erdvės figūra tik tiek gera, kiek yra geras jos konkretus pasisakymas, straipsnis ar knyga. Ji užstumia ant ko tik nori ir pagiria ką tik nori, neieškodama draugų ir nebijodama pasidaryti priešų. Tai didelės nepriklausomybės požymis, ir taip pat didelė privilegija: tai gali sau leisti labai nedaugelis.
Ir aš turiu sukąstais dantimis su tuo gyventi, nors Aušra Maldeikienė yra užstūmusi ant daugelio mano draugų ir net yra pagyrusi tokius asmenis, už kurių pagyrimą ir net paprastą toleravimą aš esu šveitęs kitus lauk ir užmiršęs visiems laikams.
Žiūrėkite, kokia gavosi laida, kad net prirašiau kone dvigubai ilgesnį tekstą, nei paprastai būna straipsnio pristatymas.