Asociatyvinė nuotrauka iš internetų
Žurnalas Verslo Klasė, 2014 m. spalis
Prieš du dešimtmečius, mūsų nepriklausomybės aušroje, Lietuvos ekonominis lygis buvo toks, kad, kaip bevartyk, lietuvis buvo beviltiškas vargšas turtingojo pasaulio milijardo klube (juo labiau, kad net nebuvome visai tikri, ar mes esame prie to turtingojo milijardo).
Galėjome didžiuotis tik nepriklausomybės siekiu, Baltijos keliu, laisvės kovų barikadomis prie Seimo, tačiau pagal pajamas buvome ne prie apačios, bet tokiame dugne, kad net žmonės iš Afrikos ir Indijos jautėsi, kad gali su mumis, kaip su varguoliais iš „ten kažkur prie Rusijos“, kalbėtis iš aukšto. Tai mus žeidė, tačiau atsikirsti retai galėjome.
Pratę, kad į mus žiūrėtų iš aukšto
Indai – tiesą pasakius, patys gyvenantys vos daugiau nei už dolerį per dieną, tačiau labai gerai apie save galvojantys, (mat jau net penkiolika giminaičių jau pabėgo į Vakarų Europą ir įsikūrė prie Birmingemo) – klausdavo lietuvių, sutiktų Britanijoje: „o pas jus Lietuvoje yra automobiliai?“, versdami šiuos balti iš įniršio, košti pro sukąstus dantis „yra“. Paskui likę vieni, lietuviai pelnytai aptardavo šį indų klausimą ir tai, ką norėtų jiems pasakyti apie karves, vaikštančias gatvėmis, ir gyvenimą be tualetinio popieriaus. „Reikėjo jų paklausti, ar daug yra girdėję apie vandentiekį ir elektrą“, sakydavo lietuviai vienas kitam, ir buvo teisūs. Reikėjo, bet pasikuklinome.
Atsimenu, kaip 2001 metais Ganoje kalbėjau su vienu vietiniu gyventoju, kuris daug žinojo apie pasaulį (jo brolis išvažiavo į Britaniją mokytis, nelegaliai pasiliko ir uždarbiavo privačioje bendrovėje, išrašančioje baudas už blogai pastatytus automobilius). Šis manęs klausinėjo apie Lietuvą ir paklausė, ar nebaisu mano šaliai vienai, be Rusijos: „tavo šalis juk ir taip neturtinga, ir jūsų ekonomika turbūt atsilikusi“. Tada įsiutau ir paklausiau, ką jis apskritai žino apie pažangią ekonomiką, gyvendamas savo laukinėje šalyje, kur gyventojai sostinės gatvėmis vaikšto basi ir snūduriuoja po palmėmis ant žemės. Gal ir per griežtai, bet priminiau jam, kad mano šalyje kaimuose yra asfaltuoti keliai ir internetas, kai jo gentainiai vaikšto su vandens ąsočiais ant galvų. Tiesa, net ne patys vaikšto, o savo moteris siuntinėja.
Elgetiška laisvė
Prieš du dešimtmečius, kai Lietuva jau buvo laisva, buvo tik truputį geriau, nei anksčiau, sovietiniais laikais, kai lietuvė mergaitė, ištekėjusi net į alkaną Mozambiką (susitikusi meilę kur nors Maskvoje, tarptautiniame universitete) arba į Bangladešą, kurio net alkanu nepavadinsi, tik šalimi be gerųjų pusių, kurio vienintelis privalumas yra tas, kad vis geriau nei Afganistanas, buvo laikoma ištraukusia laimingą loterijos bilietą, nes skurdžiau ir primityviau, nei Sovietų Sąjungoje, jau nebus, nes būti negali. Ko gero, tik Afganistanas ir Šiaurės Korėja nebuvo laikomos geidžiamomis šalimis ekonominei emigracijai.
Sovietinių laikų skurdą lengviausia įsivaizduoti iš to, kad net elitas – baleto artistai ir operos dainininkai – iš Sovietų Sąjungos pradėdavo savo keliones į užsienius nuo to, kad važiuodavo į pigias vietos parduotuves, kur už turimus dienpinigius įsigydavo apsiaustų ir automatiškai išsiskleidžiančių skėčių. Tokius žmones nebuvo sunku pradžiuginti geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, negu jų turimos, nes jų turimos buvo artimos nuliui.
Nepriklausomybei prasidėjus, mūsų ekonominę situaciją skaudžiai pabrėždavo „nutekėjimo“ situacija: kalbu ne apie protų, o apie kitų moteriškų kūno dalių nutekėjimą.
Storas, plikas, tris kartus išsiskyręs, municipaliniame pilkame bute gyvenantis, blogais dantimis penkiasdešimtmetis baisuoklis, dirbantis nekvalifikuotą darbą (arba jokio ir gyvenantis iš neįgalumo pašalpos arba net bedarbio pašalpos) ir penktadieniais apsivilkęs marškinėliais be rankovių sėdintis ant pribezdėtos sofos ir raugėjantis nuo pigaus alaus prie televizoriaus buvo, deja, visiškai normalus jaunikis Lietuvos provincijos merginai arba jau spėjusiai išsiskirti moteriai, neturinčiai apčiuopiamų perspektyvų gyvenime.
Iš esmės, tas diedas buvo nežymiai baisesnis už variantus namie, tačiau tais laikais, kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje prilygo maždaug trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai JAV dolerių per mėnesį, gyvenimo dugnas Vokietijoje, Ispanijoje ar Anglijoje buvo keliomis galvomis aukštesnis už vidutinišką gyvenimą, kurį turėjo mūsų tautiečiai.
Ekonominė situacija pasikeitė, bet nuskriaustųjų statusas liko
Laikui bėgant, mūsų padėtis sparčiai keitėsi į gerąją pusę, tuo tarpu kai Vakarų Europos socialinis dugnas po truputį smuko gilyn. Padugnėms iš Vakarų Europos (čia tą žodį vartoju be neigiamos konotacijos ir ne pažeminimo prasme – tiesiog turiu omenyje žemiausią socialinį sluoksnį) vis sunkiau buvo rasti Lietuvoje žmonių, kuriems galėjo padaryti įspūdį Senojo Žemyno pokarinio ekonominio klestėjimo likučiais, ir lietuvių nuotakų nutekėjimai į užsienį pasidarė vis retesnis reiškinys. Lietuvoje tai jau tapo nebe prestižo ar gyvenimo sėkmės žyme, o tiesiog nykia, liūdna istorija.
Lietuviai pradėjo vis geriau vartoti, vis gražiau gyventi, vis toliau važinėti atostogų, susirasti vis labiau rafinuotų pramogų. Atotrūkis, palyginti su sunkiausiai besiverčiančiomis Vakarų Europos šalimis, tapo niekingai mažas arba jo net nebeliko: nežinia, kiek lietuvių yra tokie nevykėliai, kad norėtų gyventi kaip vidutinis jaunas ispanas (tai yra, greičiausiai būti bedarbiu) arba, padėk Dieve, graikas, žmogus iš šalies, apie kurią galėtum pasakyti, kad ji prasiskolinusi iki ausų, jei tų skolų tik tiek ir būtų. Graikija prasiskolinusi kelis metrus virš galvos ir žmonės nešokinėja per daugiaaukščių langus tik todėl, kad kai turi skolų tiek, kad negalėsi grąžinti per visą likusį gyvenimą, tai naujos skolos iš esmės jau ir nebeskauda.
Tačiau pažiūrėkime, kaip ligi šiol lietuviai yra priimami Vakarų Europoje, ypač susidūrę su tos pačios žemesnės klasės atstovais, kurių supratimą formuoja prieš dešimtmečius įgyti stereotipai.
Airis langų valytojas arba koks nors italas autobuso vairuotojas ligi šiol kalba su lietuviu architektu ar neurochirurgu, atvažiavusiu atostogų, kaip su jaunesniuoju broliu, iš aukšto ir tėviškai, nors realiai jokio pagrindo tam nebeturi – net perskaičiavus grynaisiais, absoliučiais skaičiais (jau nekalbant apie santykinę perkamąją galią), tas lietuvis jau seniai nebėra jaunesnysis brolis.
Vakarų Europos apatinių sluoksnių gyventojas tebesielgia ir tebegalvoja lietuvių atžvilgiu, kaip praradęs turtus ir įtaką aristokratas, kuriam pamiršo pranešti, kad viskas pasikeitė ir kad jo pūtimuisi ir didelei savivertei seniai nebėra rimto pagrindo.
Žinoma, tai galioja ne vien lietuviams. Latviai, estai ar lenkai yra tokioje pat situacijoje – ypač tai pasakytina apie estus, kurie sėkmingai įteigė mums, kad jų vakarietiškumas ir pažangumas verčia mus šalia jaustis primityviais kaimiečiais, tačiau Vakarų šalių gyventojų požiūriu estai yra tokie pat skurdūs Rusijos Imperijos pakraščiai, kaip ir lietuviai, albanai ir rumunai; žinoma, estams labai nepatinka, kad juos nelabai skiria nuo lietuvių, maždaug kaip lietuviams, kai jiems pasako, kad jie yra nelabai toli nuo rumunų.
Ką daryti, kad taip nebūtų?
Nuolatinis priminimas apie tai, kad mes esame kažkada buvusios skurdžios šalies žmonės mums yra labai skaudus.
Pirmiausia, mes nieko negalime padaryti su savo praeitimi – tokią, kokią turime, tokią ir turime. Negalime net jaustis kalti – kaltės dalį teprisiima tie, kas anais laikais gyveno ir džiaugėsi, ir dar dabar aiškina, kaip Leonido Brežnevo laikais visko buvo ir visi turėjo darbus, butus ir pigų šildymą.
Tačiau mes neturime galių pakeisti praeities, ir kuo sparčiau mes keičiame savo dabartį, tuo skausmingiau jaučiasi mūsų bejėgiškumas dėl to laiko, kuris buvo, praėjo ir yra išdegintas vakariečių sąmonėje visiems laikams.
Pagalvoję suprantame, kad jokios šviečiamosios pastangos mums nepadės dar kelis dešimtmečius, kol nepasikeis kartos, juo labiau kad ankstyvųjų nepriklausomybės laikų pasiuntiniai iš Lietuvos, visi tie sportinėmis kelnėmis ir skustomis galvomis skeltanagiai statybose ir salotas auginančiuose šiltnamiuose, toli gražu nebuvo naujos ir klestinčios Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai. Panašiai šiandien žmonės Azerbaidžane kone staugia iš nevilties, galvodami apie tai, kad visoje didelėje Rusijoje žmonės apie azerbaidžaniečius suformuoja įspūdį pagal tuos nelaimėlius, kurie turgavietėse pardavinėja arbūzus ir pomidorus. Vidutinis rusas net neįsivaizduoja, kad žmogus iš Azerbaidžano gali būti inžinieriumi arba gydytoju – jis mato tik pačią apačią, ir tai, ką jis mato, jam visai nepatinka.
Geriausias būdas turbūt būtų priimti Vakarų pasaulio žmogaus galvojimą apie mus, kaip apie nemalonią duotybę, ir įsikalti į galvą paprastą įsitikinimą (prie to reikės priprasti, bet nieko baisaus, kaip nors), kad mums nereikia pripažinimo iš Vakarų, kad jaustumėmės gerai.
Mes esame ir būsime psichologiškai priklausomi nuo to pripažinimo (kurio, kaip aptarėme, mes negausime taip dažnai, taip plačiai ir taip daug, kiek jo nusipelnytume) tik tol, kol mes patys nepasirinksime atsisakyti šios priklausomybės.
Kitais žodžiais tariant, istoriniai skurdo faktoriai, nulemti mus smaugusios sovietų okupacijos, mums įskiepijo nevisavertiškumo įpročius: mes taip blogai jautėmės prieš užsieniečius, kad labai norėjome, troškome jiems patikti, nesijausti blogai prieš juos, tiesiog alpome dėl to, ir tas alpulys mums blokavo proto galias, ir žūtbūt norime gauti tą pripažinimą, kuris – kaip mums atrodo – jau turėtų mums priklausyti pagal objektyvius rodiklius. Tačiau objektyvūs rodikliai ne visada galioja realybei, ir niekas neims mūsų gerbti ar vertinti vien todėl, kad mums jau taip priklauso.
Tiesa yra ta, kad į mus pradės žiūrėti ne kaip į skurdžios šalies neturtingus žmones tą pačią minutę, kai mes patys numosime ranka į tą pripažinimo siekimą ir išsilaisvinsime nuo jo. Kai nebesekiosime paskui kiekvieną neigiamą arba dviprasmišką mūsų paminėjimą kaip arklienos valgytojų arba kokių nors aštriadančių su beisbolo lazdomis, kai mūsų ambasadoriai nustos reaguoti į trečiarūšių (net ir pirmarūšių) žurnalistų nelabai subalansuotus ir menkai informuotus straipsnius tų šalių spaudos leidiniuose apie Lietuvą, tai tada – ir tik tada – mes galėsime būti pasiekę viešųjų ryšių pergalę, per visišką ignoravimą ir per atsiribojimą nuo problemos.
Tai bus labai sunku padaryti, nes tam reikia iš esmės susitaikyti su neteisybe, tačiau neteisybė tikrai nustos žeisti, kai patys patikėsime, kad ji mums nėra svarbi.
Antraip, jei neišsivaduosime nuo šito, amžinai liksime šiaurės indais, kurie, praėję nuo nepriklausomybės daugiau kaip pusei amžiaus, vis dar nervingai jaudinasi dėl savo šalies įvaizdžio, isteriškai seka pasaulio spaudą ir tuojau klykia pasipiktinę, kaip maži vaikai, kiekvieną kartą, kai kas nors pastebi purvą Kolkatos gatvėse arba net pavadina Bombėjų Mumbajumi, ir springdami įrodinėja, kad viskas yra ne visai taip, tik jų niekas nesiklauso.