Aš tradiciškai ką nors vis parašau, kai man sueina gimtadienis. Tai niekam nekenkia, ir jeigu yra šiek tiek nekuklu, tai so what – aš kartais pakalbu apie save. Jūs tai žinote.
Taip, lapkričio 26-ąją man suėjo 44 metai, tai koks gražus skaičius. Vaikystėje važinėdavau į Salomėjos Nėries mokyklą nuo Savanorių prospekto (tada Raudonosios Armijos) 4 maršruto troliku, ir man toks dailus skaičius atrodė, o čia du ketvertai vienas šalia kito.
Tai dar vieni metai praėjo, pilni tirštai visko, ko linkėčiau ir nelinkėčiau kitiems, bet daugiau to, ko turbūt palinkėčiau. Jei pagalvoju, kiek visko buvo tarp 2013 metų lapkričio 26-osios ir dabar, tai pats stebiuosi: oh my God, kiek patirčių.
Man labai naudingos buvo visokios pamokos, ypač tokios, kad debilai yra ir bus debilais, ir juos auklėti ir jų gailėtis yra beviltiška, ir kad dar būna piktybiniai debilai, ir reikia atsakingai artintis prie jų, nes kainuoja ir laiko, ir pinigų, bet tai nieko iš esmės baisaus.
Sužinojau ir supratau, kad – nepaisant to, kad daugumas žmonių linki gero ir yra geri – jei pamatai, kad kažkas tau trukdo gyventi, nuodija, kenkia, arba šiaip užknisa, tai reikia greitai ir piktai blokuoti lauk, trinti ir šluoti. Negalima ir nereikia jiems duoti šansų, klausytis, diskutuoti, gailėtis. Žinau, ir anksčiau esu sakęs panašiai. Tačiau nežinojau, kaip reikia skubėti saugoti savo laiką ir dėmesį. Tai šie metai buvo labai geri ta prasme, kad išmokau sakyti fuck you ir fuck off dažniau ir greičiau, ir labiau pradėjau džiaugtis tuo, ką sugalvoju pats, ir daryti taip, kaip patinka man.
Nes kam gyventi kitų gyvenimą?
Vienas amžiaus privalumas yra tas, kad aš labai gerai žinau, kaip reikia, žinau, kaip veikia dalykai, ir dažnai galiu nuspėti, kokie yra žmonės ir kokie bus jų poelgiai. Gal skamba, kaip savęs drąsinimas, bet tai argi nėra visi rašymai autoterapija?
Profesine prasme šie metai buvo vieni geresnių: trumpai pabandęs, nusprendžiau, kad su TV scenarijų rašymu man nieko gero nesigauna, nes jiems reikia ne manęs, o man – ne jų (tai labai kolektyvinis darbas, o aš esu individualistas). Išleidau vieną anksčiau parašytą knygą – Evangeliją, o jos tęsinys, Evangelija II – Judgment Day pasirodys po kelių savaičių. Džiaugiuosi, kad mano leidykla galvoja taip pat, kaip ir aš, ir neišleido knygos elektroniniame formate, nes nei autoriui, nei leidyklai to nereikia. Iš Linkomanijos sėkmingai išrankiojome ir toliau išrankiosime.
Man didelis džiaugsmas buvo ir yra mano radijo laida Žinių Radijuje, kuri, prasidėjusi pavasarį, naujame sezone padvigubėjo savo trukme ir yra reitingų viršuje. Patinka skaityti visokių atsilupėlių komentarus, kad jie, tik mane išgirdę, persijungia kanalą. Tai džiaugiuos, kad taip.
Tai buvo metai, kai Laukinės Žąsys pasidarė pelningos, ir vienintelis dalykas, kuris liūdina, kad nėra jokios solidžios konkurencijos. Konkurentai priverstų stengtis dar labiau.
Periodikos rašyme viskas gausėjo ir tirštėjo. Toliau tęsiasi Verslo Klasės tekstai kas mėnesį, naujajame sezone sugrįžo su trenksmu rašymai Pinigų Kartoje kas dvi savaites (su trenksmu, nes skaitomumai muša kamščius – ir ten irgi bliauna daugelis, kad viskas, nutraukia prenumeratą, nes spausdinamas Užkalnis), o Lietuvos Ryte pasiliko senieji ir iškerojo nauji dalykai – mėnesinė skiltis Būsto portale ir šeštadienio Gyvenimo Būde - 24 valandos su Andrium Užkalniu apie kokį nors pasaulio miestą, kur yra keli snippetai ir visiškas fragmentiškumas, kuris iš tikrųjų man, kaip žanras, labai žavus ir vakarietiškas.
Kalbant apie vakarietiškumą, netrukus pasirodys dar viena reguliari rubrika, o kur ir kaip ji bus, tai pranešiu in due course, bet labai smagus ir toks in the new old-fashioned way dalykas, Miesto Kronikos, kas bus platinama ir skaitoma labai miestietišku būdu. Savaitės bėgyje sužinosite.
Dar kuo metai buvo ypatingi – paskaitų ir viešojo kalbėjimo dėka (o kvietimų gal tikrai padaugėjo kokius tris kartus) aplankiau labai daug vietų, kuriuose nebuvau niekada buvęs, nuo Naujosios Akmenės ir Rokiškio iki Kelmės. Visur, kur važiavau, man patiko, ir kadangi kvietė dar, tai matyt, aš irgi visai nieko. Naujaisiais metais bus visko dar daugiau, ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ne tiek koncertuoju, kaip Humoro Klubas, kuris neišlenda iš Airijos ir Norvegijos, bet patikėkit, aš pats jau vos spėju, ir mano kelionės vis gerėja.
Ir tiesa, žinot ką, nemečiau sporto, pradėto 2013 m. vasarą, ir net įkvepiau savo trenerį Andrių Pauliukevičių irgi parašyt knygą, tai štai jums ir prašom. Jau visai netrukus bus lentynose.
Tai tuo ir baigsiu, ir eisiu įsipilsiu dabar ko nors kukliai ir saikingai, nes savaitės vidurys. Ačiū, kad skaitote, mano darbas esate jūs, skaitytojai ir klausytojai beigi žiūrovai, ir esu jums dėkingas už jūsų dėmesį ir laiką. Niekur neikit, and watch this space.