Agnė Jagelavičiūtė atvyko į laidą pasiaiškinti, kodėl išmokino Jazzu negražiai kalbėti
Agnė Jagelavičiūtė yra vienas tų personažų, kuriuos mini tada, kai kas nors pradeda bartis apie nekultūringą viešąją erdvę ir kur nusirito pigaus populiarumo ieškotojai. Labai tinkama, kad tik neseniai tapusi mama, Agnė atėjo pas mane į laidą, juo labiau kad sutapo taip, kad savaitgalį prieš tai atlikėja Jazzu (Justė Arlauskaitė) pasakė viską, ką galvoja apie žlobus, gopnikus ir jų varšavkes, sėdinčius auditorijoje ir gliaudančius siemkas.
Buvo labai tinkama pakalbėti apie tai ir apie tai, kaip galima ir negalima kalbėti viešojoje erdvėje. Kalbantiems apie tai, “kaip tai paaiškinti vaikams”, Jagelavičiūtė tiksliai pasakė, kad šiaip jau jos rašymai yra ne vaikams, jeigu ką. Well put.
Tarp kitko, kadangi visi jau pasisakė apie Jazzu, taip pat pasipiktinusi mama pasakė, kad neklausys Jazzu ir neskaitys Užkalnio (iliustracija žemiau).
Štai šitiems belieka emigruoti.
Aš tai manau taip: yra platus raiškos spektras, ir kiekvienas renkasi pats, ką ir kaip jis sako, ir kokius žodžius vartoja, ir kiekvienas prisiima pasekmes – atstumia arba pritraukia publiką (ir taip, buvo gerbiamų ir protingų žmonių, kurie sako, kad daugiau nebeis į Jazzu koncertus, ir jie yra teisūs reikšti savo nuomonę per savo sprendimus, nes tai yra, mano požiūriu, vienintelis suaugęs būdas dylinti su tuo, jeigu tau nepatinka).
Aš nieko negaliu pasakyti apie Jazzu muziką (nes aš ne apie viską turiu nuomonę, skirtingai nei jums atrodo), tačiau aš turiu nuomonę apie raišką ir viešuosius ryšius. Aukščiau minėtų protingų žmonių, kurie sako, kad neis į koncertus ir neina, nėra daug (jie kaip gold dust) – tuo tarpu pilna tokių, kurie stena, kad nebeskaitys Užkalnio, ir vis tiek skaito.
Juos užbanini – vis tiek skaito (kaip Markas Splinteris, Sergey Kanovich, Artūras Račas ir kiti), iš jų juokiesi, kaip iš vyriausiosios neįvertintos specialistės (a.k.a. Viešnia Iš Normalios, Civilizuotos Šalies) Mildos Dargužaitės – net jei nieko nereikia pridėti nei atimti, tik pacituoji ir jau juokinga*, vis tiek skaito. Kai manęs nebus, jie vis tiek mane skaitys (išskyrus tuos, kas anksčiau nusimes kūzovą dėl besaikio gėrimo, bet čia mes neminėsim pavardžių).
Jazzu ir apie viešuosius kalbėjimus mes aptarinėjome nemažai, taip kad laida prisitraukė prie aktualijų. Kas yra kartais gerai.
Agnė Jagelavičiūtė papasakojo, kad ji, pasirodo, turėjo galvoje visai kitą karjerą – ji norėjo piešti multikus Soyuzmultfilme, bet štai tas nepavyko, ir ji tapo costume designer (VDA), o paskui baigė tapybą Dailės Akademijoje, which is ironic, nes būtent Dailės Akademijoje, a.k.a. Valstybiniame dailės institute tarpsta gausiausiai tie, kas stumia ant vadinamojo elito, kuris iš tiesų yra chamai ir nepraustaburniai, kaip mes visi žinome. Nespėjau paklausti, kaip jai sekėsi mokytis pas dėstytojus, kurie tikriausiai būtų norėję, jai atėjus į dirbtuves, pirmiausia kviesti kunigą ir performinti egzorcizmą.
—
* Such as here – tikra citata:
“Šiandien man jau įprasta diena – eilinį kartą blogeris-smulkusis verslininkas apipila mane dėmesiu. Dabar jau esu ne tik Baltrašiūnaite, bet ir P. Gražulis. Visi PRo specialistai, kurie man patarinėjo “nenusileisti iki Užkalnio lygio”, gali džiaugtis: va kas nutinka, kai nepatyli ir “neduodi X kelio” – tampi bet kokia proga ir bet kokiam kontekste minima pavarde.
Po Jazzu pasisakymų, manau, gal imsime geriau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia “nusileisti iki Užkalnio lygio”. Galime suprasti daininkės pasipiktinimą nesuinteresuotais čipsus graužiančiais klausytojais, bet tokio lygio pasisakymai, pasirodo, daug kam nebepatinka: labai džiugina teigiama reakcija į K. Vyšniausko straipsnį apie Lietuvoje save labai aukštai vertinantį “elitą” ir jų chamiškumo lygį, prasiskverbusį į visus visuomenės sluoksnius – socialinius tinklus, viešą erdvę, mokyklas, globos namus, šeimas, bet kokias diskusijas.
Jazzu pasisakymas iškėlė labai opias problemas Lietuvoje: nepagarbą vienas kitam, chamišką elgesį ir dar chamiškesnį žmonių žeminimą žodžiais, Lietuvos “elito” provincialumą ir žmonių negebėjimą atskirti iki absurdo pasipūtusių vietinės reikšmės žvaigždžių nuo daug potencialo turinčių “no name’ų” (cituoju Jazzu).
Labai tikiuosi, kad Jazzu dar susipras ir šią situaciją išnaudos tapti viešai chamizmą smerkiančio elito simboliu. Tokių, Lietuvoje, deja, kol kas yra vienetai.”