Iš žurnalo “Verslo Klasė”, 2014 m. žiema
Jie nežiūri savo reikalų, arba žiūri ne savo reikalus, sakiau aš jums. Jūs galvojate, kad jūs privatūs žmonės, tokie šiauriečiai, tačiau tiesa yra kitokia, ir aš tą tiesą jums tuojau įrodysiu.
Nuogąstavimai pasitvirtino
Kažkada, kai dar gyvenau Didžiojoje Britanijoje ir rengiausi grįžti į Kryžių ir Dainų Šalį, Lietuvos žiniasklaidos atstovai manęs paklausė, ar aš dėl ko nors nerimauju prieš grįždamas, ir aš pasakiau, kad šiaip aš nieko nebijau (tai tiesa), tačiau šiek tiek neramu yra dėl to, kad teks klausytis nemažai aiškinimo, kaip turėčiau gyventi ir ką pasirinkti.
Taip ne pats susigalvojau: kontaktai su lietuviais Didžiojoje Britanijoje, kurie brukosi į akis nenutildami, bandydami paprotinti, kad aš nežinau, ką darau grįždamas, kad tikrai „paminėsi mano žodį“, nuteikė pesimistiškai. Juo labiau, kad apsilankymai Lietuvoje sujungdavo mane su tamsiąja gimtosios šalies savasties dalimi: kiekviename žingsnyje rūpestingi giminės liepdavo kažko nedaryti – neimk šito taksi, jis brangus, čia pinigų nesikeisk, ten geriau. Toje parduotuvėje nepirk, ten kitur bus nuolaida. Ir taip be galo.
Tai buvo ypač siutinantis dalykas, turint galvoje, kad po pusdienio tie patys giminės, praleidę valandą bėdodami, kad laidinio telefono tarifai vis didėja ir, paklausti, tai kiek gi kainuoja minutė pokalbio tarp Vilniaus ir Kauno, tegalėdavo pasakyti „nežinau, labai brangiai“.
Apskritai lietuvio kišimasis į svetimus reikalus visuomet tiesiogiai susijęs su lietuvio neišmanymu to reikalo, į kurį jis kišasi: pavyzdžiui, kuo mažiau lietuvis išmano apie mokyklas ir kuo mažiau turi vaikų, tuo jis daugiau kalbės apie tai, kur kitas turi šviesti ir lavinti savuosius, ir kokie kiekvieno pasirinkimo privalumai. Apie darbo paieškas labai noriai kalba tie, kas patys yra įsidarbinę tik todėl, kad niekas nepasirūpina jų atleisti, ir naujo neberastų. Ekstremalus pavyzdys yra fotografų svetainės ir forumai – ten reiškiasi ir kritikuoja išskirtinai tik tie, kas patys negali parodyti nieko, nes nieko ir nesukūrė: jie tik turi fotoaparatus ir linzes, ir labai gerai žino, kad su ta įranga jie patys padarytų geriau. Jei darytų. Tik dabar nenori.
Kilmė nesuprantama
Labai sunku suprasti, kaip ir kodėl lietuvis tapo toks bendruomeniškas, kaip koks Azijos gyventojas. Juo labiau, kad šiaip jau mūsų tauta yra išskirtinai individuali: labiausiai lietuviškas gyvenimo modelis yra ne daugiabutis namas ir net ne kaimas, bet vienkiemis – pastebėkite, kaip mėgsta lietuvis, pasistatęs namą, pabrėžti, kiek mažai matyti kaimynų, arba kaip jų apskritai nė vieno nematyti (tada geriausia, jei nė vieno nėra – „mes čia kaip negyvenamoje saloje, galime vasarą nuogi kaitintis“).
Žinoma, paradoksaliai tai netrukdo tuo pačiu pakalbėti apie tai, kas gyvena gretimai (tie kaimynai, kurie paties pasakotojo nemato, tačiau jis juos yra apžiūrėjęs, patikėkit manim – apžiūrėjęs geriau, negu apžiūrėtų turto vertintojas). Ir kas langų nesusitvarkęs („man atrodo, jiems visą šilumą ištraukia, galėtų galva galvoti“), ir kas valties žiemai iš ežero neišvelka, ir kas žolės nešienauja. Ne tik tai: papasakos, ir kada kaimynai ką švenčia, kada išvažiuoja ir kada grįžta, kas pas juos lankosi, kaip jų vaikai elgiasi (visada triukšmingai), ir ką valgo („vėl mėsą kepą; jie išvis – kepa ir kepa, kaip jiems nenusibosta“), ir kokį automobilį nusipirko („nesąmonė toks didelis; kam jiems tokio reikia, tik benziną ryja, nors gal ant dujų persimušo, nežinau – bendrai tai persimušo tikrai, aš mačiau jį pavasarį prie dirbtuvių“).
Tuo pačiu yra naiviai tikimasi, kad taip gerai apžiūrėti kaimynai patys yra itin diskretiški ir nepasakoja ir neskalambija visiems iš eilės apie pačius pasakotojus – juokingas noras, nes visi iš to paties molio drėbti.
Galbūt tai – sovietinės okupacijos palikimas? Nes juk lietuviai, skirtingai nuo rusų, prie savo namų niekada neturėjo ir dabar neturi suolelių, atsuktų į gatvės pusę (jei suolelis ir būdavo, tai tik už namo atsuktas į kiemą, ir paties tuščio sėdėjimo ant jo būdavo nedaug – daugiau ten būdavo įsitaisoma darbo reikalais, kokias gėles į puokšteles rišant ar daržoves valant). Net ir durų, atsuktų į gatvę, niekas nenaudojo, išskyrus per retas šventes – krikštynas, vestuves, laidotuves, kai visi puldavo ieškoti, kur gi yra raktas nuo tų durų (visuomet „tos durys“, nes pagrindinėmis jų vadinti niekam neapsiversdavo liežuvis).
Antra vertus, negali tatai būti visiškai naujas dalykas: pavyzdžiui, nepaisydami to, kad mirusiųjų laidojimas yra turbūt vienas labiausiai privačių dalykų, lietuviai visada apžiūri nepažįstamųjų kapus, ir būtinai, jei ten nėra besilankančių kitų asmenų, pakomentuoja – tas susitvarkęs taip, anais kitaip, šitas išvis neskoningai, šitie tai marmuro luitų pridėjo, turbūt nori pasirodyti, kokie turtingi; „matėm Juozukui kokį padarė paminklą, nu visiškai neskoninga, taigi galima būtų padaryti labai gražiai pagal tai, kiek jie pinigų išmetė tam reikalui“ (nes juk visi labai gerai žino, kiek jie pinigų išleido, tie giminės, tai vienas svarbesnių dalykų – beveik taip pat svarbu ir tai, kiek kainavo vestuvės; visi visada baisisi, kad per brangiai, „ir net visai nebuvo smagu tenai“, tačiau jei neturėtų bent apytikrės informacijos, tai būtų labai negerai, lyg kažko stigtų, būtent todėl aukso vertės yra tie giminaičiai, kurie sugeba suskaičiuoti ir užpildyti spragą – tai palaukit paskaičiuojam, šimtas svečių, tai su tokiu maistu ir gėrimais jau penkiolika tūkstančių kaip minimum, dar muzikantai kažkiek tūkstančių, palauk mašinos dar ir vedėjas, fotografai, gėlės, tortas, hm, manau kad kokie dvimpenki).
Todėl įpročių kilmė nėra aiški. Arba dar kol kas nėra aiški, kol aš nepaaiškinsiu.
Naujos technologijos nieko naujo neatnešė
Lietuviai mokėjo būti landūs ir informaciją rinkti net ir be specialių technologijų, ir be socialinių tinklų, todėl atsiradę nauji viešinimo ir narciziško savęs brukimo būdai iš esmės nieko nepakeitė nei besiviešinantiems, nei smalsiai visuomenei. Tie, kam įdomu, ir taip viską sužino – jūsų kirpėja viską papasakos visiems apie jūsų šeimos gyvenimo detales, ir kaip jums sekasi santuokoje, ir kaip ten jūsų vaikai (taip, liežuvinga kirpėja yra stereotipas, tačiau, deja, visiškai paremtas realybe – jei turite kirpėją, kuri arba kuris nepasakoja apie jus visiems ir visko, vertinkite juos kaip grynuolius, nes tokių reta, ypač jei jums rūpi privatumas). Jūsų stalius ar santechnikas greičiausiai paatviraus kitiems savo klientams, kaip gyvenate jūs, kokie baldai, ką pasidarėte vonioje, koks darbo kabinetas.
Visa Lietuva vasarą sulenda į kelis nelabai didelius kurortus, kur visiems viskas po akių, likusieji būna sodybose ežeringose vietovėse, ir tada jau tikrai nebe labai svarbu, kokias nuotraukas, su kuo nusifotografavę ir kokiai auditorijai publikuojate socialiniuose tinkluose – jei jūs esate kažkas, kas esate bent kiek žinomas ir nors truputėlį įdomus, apie jus visi ir taip jau žino. Ir komentuoja.
Nuotraukų galerijos žinių ir glamūro portaluose apie ten dalyvavusius visuomenės veikėjus (nerašau „elitą“, nes kaip mat kas nors susinervins ir puls aiškinti, kad mūsų elitas nėra tikras elitas, na, prašau, užsikimškite jūs vieną kartą: mūsų elitas yra toks, kokie mes esame, ir yra pats tikriausias, ir jei turime tokį, tai reiškia, kad kitokio nenusipelnėme) seniai nebeturi jokio visuomenę informuojančio svorio – jos tik šildo širdis (arba tas vietas, kur turėtų būti širdis) tiems, kas ten dalyvavo ir buvo nufotografuoti. Kas su kuo vaikšto arba nevaikšto – žino visi ir taip.
Patarimų šalis
Viena pamokų, kurią išmokau tik neseniai, pasiekęs sąlyginę brandą, yra štai tokia: net jei tavęs paklausia, kaip tau sekasi, kaip darbai, kaip vaikai, kaip automobilis – nė negalvok dalintis, kaip ten iš tikrųjų yra. Čia tik formulė, ir jos taikymas yra žymiai labiau išplėstinis, nei angliški „how are you?“ ir „how do you do?“ (kurie niekada nereikalauja nuoširdaus pasipasakojimo, ką anksčiau ar vėliau sužino visi svečiai, atvykę į angliškai kalbančias šalis – begaliniai yra anekdotai apie tuos, kas buvo paklausti „how do you do?“ ir pradėjo nuoširdžiai pasakoti apie pastarojo pusmečio pasiekimus ir iššūkius).
Negalvok pasakoti nors truputį apie tai, kaip tau sekasi darbe, ir ypač kas nesiseka, jei nenori išgirsti detalių, atvirų ir dažnai nelabai malonių pasvarstymų – ne, net nepasvarstymų, paliepimų, apie tai, kaip jums reikėtų protingiau elgtis toje situacijoje. Ir nemanykite, kad gera valanda patarimų visais ir bet kuriais jūsų gyvenimo klausimais yra viskas, ant ko jūs užsirovėte: o ne.
Jūs ir jūsų netobulas gyvenimas bus aptartas, ir dar ilgai aptarinėjamas po to, kai jūs su pašnekovu atsisveikinsite. Nuomones apie jūsų pasirinkimą, jūsų charakterio ydas, silpną valią, netoliaregiškus sprendimus, naivumą, pasidavimą manipuliavimui apie jus reikš daugelis jums pažįstamų ir net visai nepažįstamų žmonių. Patys to nežinodami, jūs pasėjote ir paleidote į gyvenimą istoriją, naratyvą, veiksmo siužetą, kuris gyvens ilgą ir gražų gyvenimą net ir tuomet, kai tai pagrindžiantys dalykai išnyks ir bus jūsų paties užmiršti.
Bet ir tai dar nėra viskas. Kai kitą sykį sutiksite tą savo pažįstamą, kuris tik paklausė, kaip sekasi, kaip darbai, o jūs su juo pasidalinote, tai – lyg veikdamas pagal visas atsakingo komunikavimo ir vadybos teorijas – jis paprašys jūsų atsiskaityti, koks pasiektas progresas, kas pasikeitė, ir galbūt net būsite paragintas įvertinti savo asmeninį indėlį ir pastangas (na, galbūt ne balais iš dešimties, kur nulis yra mažiausias, o dešimt – didžiausias įvertinimas, bet beveik).
Jūs pats kaltas: jūsų iš tikrųjų neprašė dalintis savo gyvenimu ir ką nors atvėrinėti (nors tai galėjo skambėti panašiai į prašymą), o jūs tai padarėte, ir pasidalinote, ir tuo pačiu – pagal galiojantį socialinį kontraktą, apie kurį jūsų atskirai neinformavo, tačiau galėjote numanyti – jūs praktiškai pareikalavote, kad jus įvertintų, jums padėtų ir pasiūlytų sprendimus.
Apskritai, lietuviui nėra būdingas stebėjimas be rekomendacijų: iš čia ir yra nuolatinis skaitytojų suglumimas, kai kas nors skaito pastebėjimus apie socialinius stereotipus, apie kitų žmonių elgesį, apie jų bruožus ir reakcijų šablonus.
Dažniausias komentaras yra toks: „Tai palauk, tai ką čia norėta pasakyti? Aš taip elgiuosi, tai ką man dabar, reikia nustoti elgtis? Tai kaip tu, autoriau, patartum man dabar daryti, kad jau būtų gerai?“
Paaiškinus, kad nieko neliepia autorius daryti, kad jis tik stebi ir pasakoja, gūžtelima pečiais: „O tai kokia išvis prasmė? Kritikuoti lengva, sunkiau ką nors konstruktyvaus pasiūlyti.“ Net jei ten nėra kritikos, yra įsivaizduojama, kad stebėjimas ir pastebėjimas, ir įgytos žinios apie ką nors yra neatsiejamai susiję su reikalavimu, kad kas nors pasikeistų.
Geras pavyzdys yra lietuvių reakcija į kelionių knygas apie kokias nors dvasingas vietas, pavyzdžiui, Indiją ir Tibetą. Net jei tose knygose nėra imperatyvinio reikalavimo viską mesti, pamiršti butą Perkūnkiemyje ir lizinginį automobilį ir žiurkių lenktynes darbe ir gyventi taip, kaip gyvena kokie nors vienuoliai, skurdžiai arba atsiskyrėliai (o toks reikalavimas, pareikštas verkiančiu tonu, dažnai yra privaloma panašių tekstų dalis), vis tiek skaitytojas supranta, kad jam yra pasakojama, siekiant įtikinti jį, kad jis, skaitytojas, turi pradėti elgtis pagal šias instrukcijas. Iš ten ir suirzimas, ir kartais pasitaikanti paranojinė reakcija, kad čia apskritai „paslėpta reklama“, nes kažkas užmokėjo, turbūt budistų vienuolių verbavimo centras.
Čia, turbūt, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl kiekvienas doras lietuvis kišis į jūsų gyvenimą ir mokys jus, pasitaikius mažiausiai progai: jis paprasčiausiai žiūri į tai, kaip į savo pareigos dalį. Kitaip elgdamasis, jis turbūt parodytų savo abejingumą ir tuo pačiu pasakytų jums, kad jūs jam mažai rūpite.
Todėl niekada daugiau nesipiktinkite tuo, kad jums daug aiškina, kaip jums gyventi. Tai lietuviškas būdas pasakyti jums, kad jūs rūpite ir esate mylimas. Ir jeigu taip aiškina labai daugelis žmonių, reiškia, jūs esate daugelio numylėtinis ir kažkur, kažkada, kažkaip kažką savo gyvenimą darėte teisingai.