Ironija, ji kaip kampštis
Turėjau tokį pažįstamą estą, vardu Indrekas, kuris savitarnos restorane mūsų bendroje darbo vietoje Britanijoje niekada negalėdavo paprašyti žuvies. Jis sakydavo: „žuvies, jei galima šitai žuvim pavadinti… na, bet nevalgiusiems geros žuvies, čia tikriausiai visai kaip ir žuvis“. Jis, be abejo, buvo valgęs geros žuvies.
Šituos žmones jūs pažįstate. Jie – kaip sraigės, paskui save paliekančios glitų takelį. Jie minta kitų žmonių džiaugsmu ir visada turi viską apstumti: jei tai kam nors patinka, tai jie apdrėbs. Sudirbę ką nors, kas kitiems smagu, tinka ir yra gerai (muzika, namas, maistas, automobilis – bet kas), jie pasijunta geriau. Šie liūdni snobeliai mano, kad jų vertė nustatoma pagal tai, kiek dalykų jie gali nužvelgti iš aukšto. Jie nepakenčiami ir nepagydomi.
Skirtingai nuo konvencinių viešosios erdvės debilų, kurie šiaip putojasi be jokio išmanymo, šitie turi tokių nusižiūrėtų šmaikštumo užuominų, ir dėlioja frazes taip, kad kai kam gali pasirodyti šmaikštu, jei žmogus nebus girdėjęs šių dalykų kokis septynis šimtus kartų.
Turėjau tokią kursiokę (iš Kauno, kad ją kur velnias), kuri ne tik suvartydavo visus vienu sarkastišku komentaru iš dviejų raidžių („Ir?“) – vertimas: „ką tu čia parašei, neturi jokios reikšmės ir jokių pasekmių, bandyk iš naujo“; ji galėdavo žmogui parašyti „skaičiau tavo straipsnį, kai kurios atskiros vietos visai gal ir paskaitomos“. Nuo likusių teksto vietų ją pakaitomis tampydavo arba ji tik juokėsi, nes tatai buvo žemiau už jos lygį. Aš tikiuosi, kad dabar ji stumia savo dienas pikta, vieniša ir nelaiminga.
Panašūs tipai tarpsta daug kur. Fotografijos tinklalapiai itin gausūs jų, kaip lauko išvietė gausi žalių musių: jie sulekia pakritikuoti kiekvienos techninės smulkmenos prie kiekvienos paskelbtos nuotraukos, ir dar jie dažniausiai užsideda tokį vimdantį prisimerkusį atlaidaus guru toną. Jie nieko nesako tiesiai. Jiems labiau patinka suvynioti į taukuotą ironijos popierėlį: „O tai ką, diafragmos negalima buvo prisukti per pora padalų?“
Atskirą vietą, žinoma, užima Canon fotoaparatų mylėtojai: jie nieko nemėgsta labiau, nei sutiktą pažįstamą, nešiną Nikon, paklausti: „o tai kada fotoaparatą pirksi?“ Ajomajo, kaip negirdėta. Panašiai, kaip jų nekaltas klausimas socialiniuose tinkluose prie bet kurios mažesnio ryškumo nuotraukos: „čia gal su lygintuvu fotografuota?“.
Šia pirmojo lygio ironija jie ginkluoti patikimai: ji ne mažiau nuspėjama, nei tai, kad kompleksuota moteris pradės bet kurį pokalbį nuo to, kaip visi į ją spoksojo, kaip ją važiuojančią net prie šviesoforų užkabinėja praeiviai ir kaip ji tikrai turi labai daug dėmesio iš visų. Iš šių priedurnių galima tikėtis tokių didžiausių hitų: „čia tave kas nors pamokė ar tu pats toks durnas?“ (atsakymas į bet kokį oponento pareiškimą), arba „o tai pala pala, prie ko čia kinas?“ (ironiška reakcija į bet kokio filmo aptarimą).
Jų juokai kartojasi įkyriau, nei kartojasi kasmetiniai Eurovizijos scenarijai ir jų prikolai: „Buvau alkanas, bet visai nenorėjau picos valgyti, tai nuėjau į Čili Picą“. Kai pavargęs pašnekovas pasižiūri į juos nustėręs, negalėdamas patikėti, kad vėl išgirdo tą pačią banalybę, jie klaidingai pagalvoja, kad jų aštraus bajerio nesuprato, ir tada prideda į virtualias kelnes ir atatupsti paaiškina, kad čia buvo juokinga: „Nu ta prasme kad Čiliake tai ne picos ten, nu; nežinau, gal kai kam ir picos“.
Paaiškinę juoką, jie, žinoma, jaučiasi durnai, kaip ir turi kiekvienas pasijusti, paaiškinęs juoką, tačiau savęs nekaltina: jų atmintis trumpa, ir jie pakartos tą pačią kandybę po dešimties minučių, kaip ta minėtoji kompleksuota moteris taip pat, kaip drugelis, pasakos jau kitiems pašnekovams, kaip darbe ji tiesiog turi vaikščioti darbe pro atsarginį išėjimą (nepagalvokite, čia jokios paslėptos prasmės nėra), nes nu tiek dėmesio gauna iš bendradarbių, kad neturi kur dėtis.
Kova su jais paprasta. Kitą kartą, išgirdę jų ironišką klausimą, apsimeskite nesupratę: „aš tai maniau, kad čiliake geriausios picos pasaulyje, per TV sakė“, arba sakykite apie tą filmą: „tai jei jis toks blogas, kodėl jis apdovanotas Kanuose“ (nesvarbu, kad filmas Kanuose nebuvęs). Jie pasimes, ir kerštas bus saldus.