Štai ir išaušo paskutinė diena su litu, kuris buvo su mumei tiek metų.
Su juo džiaugėmės, mylėjome, pylėmės kontrabandinį benziną, su litais gulėme ir su litais kėlėmės, su litu gimė mūsų vaikai ir su juo palydėjome senolius į kapus, litais mokėdami už gedulingą stalą.
Ir man graudu, kad daugiau nebeturėsime 10 litų kupiūros, ant kurios lakūnai, vienam kurių ant kepurės parašyta MILWAUKEE (kitam turėtų būti KARHU, bet nėra) – apie juos rusai kalbėjo, kad tai lietuvių garbinami du žymūs nacių esesininkai, kuriuos pribaltai šlovina.
Sunku net ir pasakyt ką nors sunkią valandą, todėl prisiminiau seną patarimą: jei nežinai ką sakyti, rašyk eilėraštį, ir jame išsilies, kaip ežeras prie Visagino, tavo sielos pūlis.
Todėl čia mano atsisveikinimas prie karsto Nacionalinei Valiutai, išlydint ją į paskutinį kelią.
Lietuvėle žilagalve
Kuom dabartės pavirtai?
Laisvės sąrėmius užmiršę,
Vėl mes tąpome vergais.
Ponai juokiasi, kvatoja
Mūsų litą trypdami
“Kaip kaimiečiai tie sielojas”
Sako, mumis kardami.
Gvaltavonės mūsų lito
Mūsų laisvės ir garbės
Rūtų vainikėlis krito
Nieks daugiau nebenuplėš.
Mūsų litas – “padarytas”
Lyg grubiu, aštriu “kotu”
Ir Kudirka, ir tas kitas
Užmiršti. Žiūrėt koktu.
Naiviai džiūgauja tautietis
Naujais eurais nešinąs
“Europonų” nepasiekęs
Jis toliau vargus tik kąs.
Šitas rūrinimas lito
Tik makabriškai graudus
Dar viena tvirtovė krito
Priešų pergalės medus.
Išlydėsiu mūs banknotus
Kaip priklauso, su dainom
Pirmus eurus leisiu šrote
Veidrodėliams ir spynoms.