Nuotrauka iš socijelinių tinklų
Jau esu sakęs, kad niekada ir niekur tiek nebūna komentaruose atsilupėlių ir ligonių, kaip straipsniuose apie restoranus ir maistą (“kotletus”, in your language, alkani skeltanagiai, atliekom mintantys minimalkiniai “turiu du aukštuosius ir man moka minimumą” urodai).
Ten susirenka visi nedobitkai ir rašo, kad:
- Kada sporto klubus apžvelginėsi, stora kiaule
- Kokius mokslus baigęs, kad gali vertinti, viskas čia subjektyvu
- Valgyk namuose, nereikės po restoranus tampytis
- Įdomu, jam prispjaudo į lėkštę? Aš tai jam primyžčiau į sriubą
- Aš už tiek mėnesį visą šeimą maitinu
- Laukiu kada jam kas nors duos į snukį ir išmes iš kabako.
Kadangi mano straipsniai adresuoti plačiam skaitytojų ratui, tai visada tekste būna razinkų ne tik tam, kam įdomios maisto apžvalgos (nes ne už minimalkę dirba – galimai gal todėl, kad negaišo laiko dviems diplomams), bet ir šūdinam planktonui, kuris, kad ir kokie debilai ir prietrankos būtų, dirba ant klikų ir neša pinigus.
Jiems paprastai labai padeda, kai parašau tekste šiuos dalykus, kurie veikia every time:
- Aš protingesnis už jus, bezdžionės
- Sumokėjom dviese už pietus šimtą eurų (buvo over 300 litų), ir fak ju, lachūdros
- Nuėjau į sušių barą ir užsisakiau burgerį.
Todėl, kai mane paprašė išeiti iš vieno restorano, kurio pavadinimo nesakysiu, ir nuėjau kitur, tai žinojau, kad straipsnis bus sėkmingas, nes privoti, smirdantys, inkštiruoti pusiaužmogiai labai džiaugsis, kai antraštėje parašysim “Užkalnį išvarė iš restorano“.
Nežinojau, KAIP jis bus sėkmingas.
Štai tas straipsnis, publikuotas Stiliuje ir Lietuvos Ryte.
Tas straipsnis buvo DVIGUBAI skaitomesnis, negu mano so far skaitomiausias tekstas lryte (apie Jurgį ir Drakoną) ir priartėjo prie klikų, kuriuos gavo istorija apie mergaitės jamimą iš tetos namų Garliavoją. Čia mes kalbam apie six-figure skaičius, baby.
Atsitiktinai, kaip aklai vištai, radusiai grūdą, pasisekė restoranui Kitchen, kuris vapše ne prie ko: jie tik papuolė po kosminio populiarumo antrašte, ir prašom. Be to, kretinų elitas (tų, kurie skaitė tik antraštę, arba skaitė ir pirmą pastraipą, bet vis tiek nieko nesuprato) primetė, kad čia tikriausiai Kitchen mane ir išvarė, ir tokiu būdu mes turim double whammy: puspročiai pagaidinti, visi kaip avys suskaitė straipsnį ir net nesuprato, ką skaito, dviejų vingių čeburaškos.
Ir taip yra valdomi internetai. Man nė kiek negaila ir ne v padlu, kad švilpuku ir bizūnu varinėju, kaip retardintų graužikų pulką, visus tuos vargšus, kuriems metame nuotraukas ir debilizuojančias antraštes, o jie laksto, blaškosi, spaudo kompiuterių klavišus ir pelių buttonus, mato bannerius ir reklamas, ir paskui žino, iš kur imti greituosius kreditus, ir taip jie numelžiami nuo paskutinių pinigų.
Taip, aš esu šitame biznyje, kuriame paniekinami ir apskabomi durni plebėjai, iš kurių susirenkam viską, ką iš jų galima susirinkti, ir paleidžiam juos eiti sau, kad rytoj sugrįžtų ir suneštų mums lunch money ir vėl. Jais naudotis ir niekinti juos nėra amoralu: tai yra Dievo teisingumo vykdymas, kuriam mes esame pašaukti, nes nuo seno durnus mušdavo net ir bažnyčioje, ir tai yra geras darbas, nes durniai taip yra nukenksminami ir nebe taip trukdo protingiesiems.
Kai XXI amžiaus populiarioji žiniasklaida ir mano kolegos trolina ir niekina buką minią, mes nesame, kaip jums atrodo, ciniškai besinaudojantys jos silpnumu. O ne. Mes, pagriebę virtualias sąmonės kempines, sugeriame jų nuodingus syvus, kad galėtume juos išgręžti saugioje vietoje, kad pasaulis būtų geresnis.
Kai daininkė Jazzu pyko (ir teisingai) ant išsigimėlių, kurie ateina į koncertą ir sėdi kaip sutrikusio intelekto žiurkės, ėsdami savo čipsus, tai ji pasikuklino priminti, kad dar atliko ir tam tikrą socialinę misiją: tos treninguotos šiukšlės porai valandų buvo nukenksmintos ir pasaulis aplink koncertų salę buvo švaresnis – jei jie nebūtų atėję į koncertą, jie instead būtų ką nors vogę arba žaginę. O dabar sėdėjo prižiūrėti apsaugos.
Užuot kvaksėję man apie “pigų populiarumą”, kurį aš pasiekiau, ir kuris ne jūsų nosiai, galėtumėt man dėkoti bent jau naujaisiais metais, kad aš užiminėju tuos, kas, jei nebūtų užimti, iš jūsų prie namų atspaustų jūsų mobilką arba šiaip nuskriaustų ar apiplėštų jus arba jūsų mamą.
Tačiau tik naivuoliai tikisi dėkingumo. Aš ne naivuolis, einu toliau tarnauti jums, tegu ir be padėkos.