Daugeliui yra žinoma, kad plėšomi šeimininkių kalendoriai (po lapelį per dieną) yra ne ta vieta, kur galima ieškoti gyvenimą pakeisiančių turinio elementų*. Ten esantys patarimai, receptai ir būdai žolelėmis gydyti dantų skausmą dažniausiai yra išversti iš rusiškų maždaug 10 metų senumo žurnalų, rastų po spinta, kai “redakcijoje” vyksta remontas.
Man būtų įdomu įsivaizduoti tokių kalendorių redakciją – kas rašo visa tai? Kaip atrodo jų darbo stalas? Kokie ten kompiuteriai (Windows 3.11?, ar vis dėl to ten viską spausdina mašinėle Ятрань?) – ir apie ką tie žmonės kalbasi dienos metu? Kas būna, kai ten paskambina telefoniniai sukčiai ir sako, kad čia iš STT ir reikia sudiktuoti e-bankininkystės prisijungimo kodus – ar kas nors redakcijoje žino, kas yra STT ir kas tie kodai? Ar ten kabo instrukcijos, kaip virdulį prijungti prie elektros srovės ir užvirinti vandens? Daug klausimų.
Tai turėtų būti ramiausia pasaulio vieta, nes laikas ten yra sustojęs, o kai kada, man regis, ritasi atgal. Ten žmonės galimai jaunėja vien nuo sėdėjimo.
Įdėmiai perskaitykite sausio 3 dienos lapelio reversą, kuris čia pateikiamas Jūsų patogumui.
Čia sunku kažką pakomentuoti, ypač apie japonų korporaciją “Soni” (sunku tas balses supaisyti, kai versta iš rusiško originalo), tačiau akivaizdu, kad tol, kol tokiam dalykui yra skaitytojų, tai visada bus ir balsuojančių už 1509 litus.
Aš turiu klausimą: jei kažkam reikia pasakoti apie taksofonus ir apie tai, kaip telefonai sukryžminti su fotokamera (no kidding), tai iš kur, kaip atrodo autoriams, tokie žmonės gali gauti penkis litus (arba net dešimt, jei nenukainuotas) tokiam kalendoriui?
Ir kaip žmonės, kurie pasisems informacijos iš tokio lapelio, kartu gali būti ir raštingi?
Turiu jausmą, kad prie šio leidinio aš dar ne kartą grįšiu.
—
* Maniškis kainavo apie 5 litus iš Rimi, buvo sudėti prie kasos, negalėjau susiturėti.