Išbandymų metai televizijoms
TV antena, 26 01 2013
Ir, kas baisiausia, turbūt net ne vieneri metai. Ateina televizijos ledynmetis. Žmonės nusisuka nuo televizijos, ir kuo toliau, tuo sparčiau. Kodėl taip apokaliptiškai pranašauju?
Pagalvokite patys. Kokias reklamas dažniausiai matote? Vaistinės, papigintos vištienos kulšelės ir greitos paskolos. Po vienuoliktos – degtinių paradas. Tai maždaug ir viskas. Neįsižeiskite, bet prie televizorių liko daugiau pensininkai, bedarbiai ir kiti žmonės, dažniau turintys daugiau laisvo laiko, nei pinigų.
Jūs, skaitytojau, turite vidutines arba didesnes pajamas (matau iš akių). Kada paskutinį kartą rinkotės atostogas, lėktuvo bilietus, telefoną ar planšetinį kompiuterį pagal reklamą, matytą per televiziją? Taigi, kad neprisimenate. Jūs gyvenate internete, ten jums beveik viską ir parduoda. Tai žino ir reklamos užsakytojai: į internetą plaukia vis didesnė reklamos biudžeto dalis.
Pirmiausia taip yra dėl laiko stokos. Mes įpratome branginti laiką. Laiko nešvaistymas neišvengiamai pavirsta geresnėmis pajamomis. Žiūrėti 30 min. trukmės žinių laidą, kad sužinotum, kas įvyko Lietuvoje ir pasaulyje? Kas tam turi laiko? Daug dirbantis žmogus su šeima turi, geriausiu atveju, pora valandų vakare, kurias gali leisti, kaip išmanydamas. Pusvalandis – ketvirtadalis to laiko. Kasdienes žinias galima sužinoti per 5-7 minutes internete.
Net su pramoginėmis laidomis – tas pats. Sėdėti kaip prikaltam pusantros valandos, kad pamatytum tris minutes eterio laiko, kurias tikrai būtų verta matyti? Kai galima tą patį akimirksniu, bet kada, mobiliajame telefone arba kompiuteryje, peržiūrėti bet kur ir bet kada? Atsiprašau, bet koncertą žiūrėti transliuojamą gyvai per TV, tai jau kažkoks XX amžius: čia tas pat, kas rankomis megzti megztinį arba eiti į biblioteką pasiimti knygos, kai nori sužinoti, kiek gyventojų gyvena Indonezijoje. Tai vis dar įmanoma, ir kai kas taip ir elgiasi, tačiau tam reikia labai daug laisvo laiko.
Būtent todėl televizija vis labiau taps nišine žiniasklaida, skirta vyresniajai kartai, judančiai lėtesniais tempais. Žinote, kada aš pasijuntu, kad mano veidas tikrai žinomas? Kai savaitgaliais apsipirkinėju Halės turguje, kur ir pardavėjai, ir pirkėjai daugiausiai vyresni. Ten aš tikra žvaigždė. Ten mane visi pažįsta ir sveikinasi.
Laikui bėgant, miesto vietų, kur televizijos žmogus atpažįstamas, bus vis mažiau. Prisimenate, kaip dar prieš kokį dešimtmetį internetas buvo toks mažas žiniasklaidos kampelis? Na, toks, kuris skirtas jaunimui arba labai sparčiai žingsniuojantiems novatoriams, o normalūs žmonės apie jį žinojo tiek pat, kiek apie dalelių greitintuvą? Televizijai atėjo laikas persikelti ten pat, į kuklią nišą.
Tai nereiškia, kad televizija išnyks. Ji paprasčiausiai turės pasidaryti kitokia, kad dirbtų jau savo naujai tikslinei auditorijai, nebe masei. Lygiai taip pat kinas nesunaikino teatro, o televizija – nesunaikino kino, nors ir viena, ir kita buvo žadama.
Prisimenate, kaip dar prieš kelerius metus sakantieji „aš visiškai nežiūriu televizoriaus“ skambėjo kaip pretenzingi snobai, norintys pasipuikuoti savo intelektiniu išskirtinumu? Na, kaip tie sveikuoliai, kurie gyrėsi, kad jų namie nėra mikrobangų krosnelių.
Šiais laikais tai visiškai normalus pareiškimas. Tas pats, kaip pasakyti, kad štai neinu į bažnyčią. Vieni eina, kiti ne. Bažnyčia ne visiems.
Televizija pasitraukia iš aukštumų po trumpos atkarpos: ji buvo masinis reiškinys mūsų gyvenime vos keletą dešimtmečių (televizija tapo masių kasdienybe JAV tik po Antrojo pasaulinio karo, besivystančiame pasaulyje ir už geležinės uždangos – dar vėliau).
Tai ne tragedija, bet liūdna. Mano kartos vaikystė ir mano tėvų gyvenimas prabėgo tais laikais, kai bet kokio reiškinio parodymas per TV buvo galutinis ir neginčijamas taškas, reiškiantis įšventinimą į gyvenimo Olimpą.
Anais, tik ką pasibaigusiais, laikais televizija galėdavo per vakarą pradedančius muzikantus paversti ilgalaikiu komerciniu projektu. Žinios būdavo tos, kurias pranešdavo ir parodydavo per televiziją, ir visos kitos, kurios reiškė labai nedaug. Iš tų laikų atėjo posakis „kol tavęs nėra televizijoje, tavęs išvis nėra“. Televizija tvarkė žmonių gyvenimą, ji formavo miesto folklorą pagal didžiųjų kanalų serialus, o pagal žiūrimiausias programas ir jų transliavimo laiką žmonės planuodavo daugelį užsiėmimų, o kai kada ir darbą, kaip senovėje kaime metų laikai ir žemės ūkio ciklai lėmė viską, nuo šventės iki maldos.
Tai baigėsi. Dabar, kuo toliau tuo labiau, jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai. Tai irgi neamžina: viskas keičiasi, ir tik labai naivūs žmonės gali manyti, kad toks gyvenimas, prie kurio jie pripratę, atėjo visiems laikams.
Aš siūlau džiaugtis: man bus įdomu stebėti, kaip keisis ta žiniasklaidos priemonė, į kurią pats įžengiau jau būdamas brandaus amžiaus ir net pražilęs. Aš jos nelaidoju ir neapverkiu: kaip sakė filosofas Seneka, kai kurių dalykų gražiausias metas būna tuomet, kai jie eina į pabaigą. Saulės spalvos gražiausios, kai ji leidžiasi į jūrą.
—
Priedas po publikacijos: žurnalas suvedė akis į dantį su Andrium Tapinu, kuris jau kitame puslapyje rėžė atgal!
Tekstas žemiau.
