Jack Reacher (Džekas Ričeris), 2012, Paramount Pictures / Skydance Productions.
Režisierius – Christopher McQuarrie. Vaidina: Tom Cruise, Rosamund Pike, Robert Duvall, David Oyelowo, Werner Herzog, Joseph Sikora ir kiti. Operatorius - Caleb Deschanel.
Kuo labiau prisimenu filmą, tuo labiau noriu rašyti, koks tai geras filmas. Ne todėl, kad pastumtų ribas ir darytų revoliucijas, bet todėl, kad seniai neturėjau tokio vientiso, malonaus potyrio iš aukščiausios kokybės profesionalios kinematografijos. Be to, tai veiksmo filmas, kuris palieka galvoje minčių. Tai didelė pagyra.
Filmo scenarijus sukurtas pagal britų rašytojo Lee Child (tikrasis vardas – Jim Grant) knygą One Shot (2005) – knyga iš knygų serijos apie buvusį policininką, kuris yra už teisybę ir nežiūri taisyklių, Jack Reacher. Panašų personažą daugelyje filmų yra suvaidinęs per savo gyvenimą Bruce Willis.
Filmas prasideda kelių žmonių nužudymu Pitsburge, įtariamasis greitai surandamas, nes įkalčių labai daug (gal net per daug), tačiau čia scenoje atsiranda Tom Cruise vaidinamas personažas odine striuke ir be bagažo, nes gyvena tarpmiestiniuose Greyhound autobusuose, ir jis nesiruošia tikėti viskuo, kas jam sakoma.
Kartu su advokate (palyginti netituluota anglų aktorė Rosamund Pike, labiau pasireiškusi televizijoje, čia atrodo gaiviai ir įtikinamai, vaidina pastelinėmis spalvomis ir nesidrasko), Tom Cruise braunasi gilyn ir susidoroja ir su rusų mafija (gaujos vadeiva, rusas pravarde Zekas, neįtikinamai ir schematiškai suvaidintas puikaus vokiečių aktoriaus, stačiai ekrano patriarcho Werner Herzog, yra kone silpniausias momentas su neteisingu akcentu, kreivai-šleivai supainiota Gulago ir “vor v zakone” praeities legenda), ir su korumpuota policija (tyrėją vaidina David Oyelowo, nigeriečių kilmės britas, kuris – mano supratimu – yra kastingo klaida, nes labai išsiskiria savo šviežiai afrikietišku, o ne African-American, tipažu; jis labiau primena tai, kas jis beveik ir yra – Nigerijos emigrantą Londone).
Filme praktiškai viskas gerai, ir net labai. Nors siužetas nėra oi oi oi koks neįsivaizduojamai pripintas ir gudrus, ir maždaug trečdalyje filmo jau pradeda jaustis, iš kur čia vėjas pučia, tačiau scenarijus parašytas puikiai, o dialogai tokie švarūs, savo vietoje, įsimintini, kad aš tiesiog jau sunkiai prisimenu, kada patyriau tokį malonumą iš jų klausymo.
Maža to, lietuviški subtitrai pagaliau yra versti ne beraščių salotų skynėjų iš Lankašyro ir ne tų kvailų ir vertėjo vardui gėdą darančių biudžetinių amebų, kurie ir kurios dar ir šiandien tebeuosto rusiškus žodynus, sudarytus pagal XX amžiaus vidurio leksiką ir Amerikoje yra buvę keturias dienas, iš kurių pusė buvo praleista pas pažįstamus ukrainiečius Braiton Byče. Tai tie subtitrai jau ir nebeerzina.
Filme yra ir gerų automobilių lenktynių, ir rafinuotos, bet neschematinės, prievartos – keistas pasidaužymas, kuris įstringa vis dėl to dialogais ir siužeto klausimas (“o ką aš daryčiau, jei taip atsitiktų man?“)
Muzika skamba monumentaliai ir vyriškai, o ne pusiau-popsovai, kaip kokia įgrisusi anglų tragikė-undinė Adele su savo baigiančia užknisti (ne, iš tiesų, jau baigusia užknisti) Skyfall daina iš paskutinio Džeimso Bondo*.
Operatoriaus darbas nekrenta į akis, jis yra tuo ir puikus: nebanalus ir be nereikalingų išsidirbinėjimų, su daugybe labai gražių bendrų planų ir nepersotintas stambiais planais. Operatorius Caleb Deschanel yra vienas iš savo amato gigantų, be to, kadangi šis žmogus net režisavo tris Twin Peaks epizodus, tai čia jau susilietimas su didybe.
Kitas susilietimas su didybe, ne, tiesiog monumentalia didybe, yra superaktorius, vienas iš amerikiečių kino dievų Robert Duvall. Mes visi jį žinome kaip advokatą Tony Hagen iš Krikštatėvio ir Krikštatėvio II, čia jis yra ex-military šaudyklos savininkas, ir reikiamu momentu jis irgi už teisybę ir padeda Tom’ui Cruise.
Tačiau didžiausias atradimas filme man buvo Tom Cruise. Išėjęs turėjau pasakyti, kad jis vis dėl to puikus aktorius, subrendęs po savo spirgėjimo, pasiekęs išmintį, apie kurią niekas negalvojo, kad jis galės ją pasiekti, kai maivėsi ir išsidirbinėjo kaip gražuolis berniukas filme Top Gun. Nuo šito filmo, Jack Reacher, galima jam atleisti ir šokinėjimus ant sofos pas Oprah, ir visiškai vaikišką vaidybą Rain Man, vienaplanius pasirodymus kaip A Few Good Men arba Jerry Maguire.
Čia jis sužiba subtilia, understated, tikslia ir labai, labai jautria vaidyba – beveik be pakelto balso, be rusiško teatro dramos, ir žiūrėti yra vienas malonumas, kurio galiu palinkėti visiems.
Filmą Lietuvoje rodo Forum Cinemas.
— — —
* Klausimas poilsio minutėlei: kas blogiau ir nuobodžiau – Adele ar Katie Melua? Atsakymas: blogiau už viską yra vis dėl to Alicia Keys, kuri galėtų dirbti pastatų remonto pramonėje, nes nuo jos stogą keliančio staugimo nusiluptų ne tik seni dažai, bet ir senas tinkas ir atšoktų keraminės plytelės. Ši išnaša nėra susijusi su pagrindine tema.