Greitai važiuosi – į milžinų vaikus susižeisi.
Persikėlęs iš kaimo į miestą ir oficialiai tapęs miesto gyventoju, kuris net šešių eilių kelyje nesusimėto, lietuvis vairuotojas visam gyvenimui vis dėl to yra kilęs iš ten, kur kiekvieną automobilį galima pataisyti rankomis, atsuktuvu, kūju ir dantimis, ir kur nėra tokio dalyko, kaip susidėvėjimas, yra tik per mažai laiko garaže.
Kai visi protiškai sveiki Vakarų gyventojai su gailesčiu žiūri į kubiečius, vis dar taisančius 1952 metų pavyzdžio klasikinius automobilius, likusius nuo revoliucijos laikų, tai normalus lietuvis vairuotojas galvoja, kad ir jis principe taip pat norėtų. Jei dar tuos automobilius galima būtų perkalti dujoms, būtų fantastika.
Lietuvis vairuotojas tikrai laiko geru variantu penkių eurų sutaupymą, net jei jis laiko normaliu tokį automobilio naudojimą, kai 90% laiko automobilis taisomas, o likusius – juo važiuojama. Ūkiškumo pavyzdys yra naudotis blogu akumuliatoriumi, kuris nė nebepatraukia, jei temperatūra nukrenta nors pusę laipsnio žemiau nulio. Šalančiais pirštais jis atkrapšto akumuliatorių kiekvieną vakarą, ir nešasi jį į namus, kad ryte galėtų šiltu užvesti. Gerai, kad valytuvų šiais laikais nevagia (gal nuo jo golfo valytuvų niekas ir taip nevogė, nes kur tu juos dėsi, nebent mest į ežerą ir žuvis išbaidyt), o tai būtų nešiojęsis ir juos.
Dabartinio lietuvio vairuotojo protėvis yra tas rūpestingas žigulio savininkas, kuris savo apgailėtiną fiato kloną laikydavo skardiniame garaže ir prie jo keliaudavo septynis sustojimus troleibusu, ir užrakindavo jį visai žiemai. Tas jo protėvis turėjo namie kilimą svetainėje, kuris paprastai būdavo suvyniotas prie sienos ir išskleidžiamas tik atėjus svečiams.
Net ir nusipirkęs lizinginį automobilį ne tik su vairo stiprintuvu, bet ir oro kondicionieriumi, o gal net ir elektriniu varikliu keliamais langais, lietuvis vairuotojas tikrai nenori viso to patogumo („neduok Dieve suges – kiek kainuos remontas – kiek kainuos detalės – japoniškų visos detalės labai brangios – pežo ir reno yra š nes visas gavno pasibaigia ant „o““). Per primityvaus automobilio valdymą jis komunikuoja savo tikrą vyriškumą.
Nėra nieko, kas sakytų „bobiška mašina“ labiau, negu automobilius su automatine greičių dėže. Normaliam lietuviui vairuotojui automatinė transmisija, kur sėdint kamštyje nereikia tampyti pavarų svirties lyg sėklinimui ruošiamo jaučio vyriškumo, yra visiškas blogis ir nesąmonė.
Tam yra trys priežastys – pirmiausia, automatinė greičių dėžė kainuoja brangiau (reiškia, nesąmonė). Antroji priežastis – visi amerikiečiai visuose savo automobiliuose turi automatines greičių dėžes, o amerikiečiai yra debilai. Reiškia, nesąmonė.
Trečioji priežastis – rankinė pavarų dėžė neturi absoliučiai jokių privalumų, palyginti su automatine, ir būtent tai lietuvis vairuotojas ir neigia. Net ir naktį pažadintas iš miego, jis jums papasakos, kad rankiniu būdu junginėdamas pavaras, jis gali važiuoti taip šustrai, kad prie šviesoforo savo pasatu padarys net ir britvininką, jau nekalbant apie kitus eismo dalyvius, kurie liks veidrodėlyje taip toli, kad jų nesimatys. Be to, važinėjant rankine greičių dėže susitaupo benzino. Atsiprašau, susitaupo dujų. Automobilis seniai perkaltas ant dujų.
Istorija apie tai, kad rankinė greičių dėžė taupo degalus, paskutinį kartą buvo retkarčiais teisinga tada, kai Gediminas Vagnorius buvo ministras pirmininkas, tačiau čia nieko baisaus, svarbiausia, kad legenda patvirtina svarbią informaciją, kad patogiai važinėja tik moterys ir gėjai ir užsieniečiai (kas iš esmės yra tas pats).
Jei norite pasismaginti ir išgirsti ką nors, kas jums duos peno krizenimui (aš parašiau „peno“, o ką jūs perskaitėte?) pasakykite lietuviui vairuotojui, kad jūsų giminaitė moteris nori pirkti automobilį, ir kad jau pasirinko, kokį pirks.
Kai paklaus, kokį, beskite pirštu absoliučiai į pirmą pasitaikiusį iš bet kurio automobilių skelbimų žurnalo, atsiloškite, pasiimkite popkorno ir džiaukitės vakaru, nes tuoj išklausysite bent jau pusvalandžio paskaitą, kaip tai yra absoliučiai blogiausias iš visų pasirinkimų, koks tik gali būti pasaulyje. Sustabdykite tą giminaitę, kol nevėlu, sakys jis, nes nėra baisiau, negu kai boba neišmanydama renkasi mašiną. Dar pasakykite, kad ji tą automobilį išsirinko pagal spalvą ir veidrodėlio dydį – pašnekovui išmuš kamščius, ir jis liks žiopčiojantis ir linguojantis galva.