Vis tiek visuose tas pac gėrimas, o mūsų Malūnininkų ir Dainava tai nors yra unikalūs
Vienas miesto gyventojų bruožų – atlaidžiai, pro švelniai primerktas akis, absoliučiai viską išmanyti. Čia tokia didmiesčio privilegija: viską matėm, viską pažįstam, niekuo mūsų nenustebins. Ir absoliučiai viskas yra šūdas, nes mes esam matę geriau.
Jie visada yra matę geriau ir skaniau. Mėgstamas posakis „tikras profiterolis tai ne toks būna“ - dabar jie ypatingai siautėja su macaroonsais, tais migdoliniais sausainiukais, nes yra ragavę Ladurée, ir todėl jūs jiems nekiškite nieko kito, nes jie jau prisilietę prie tikrų išrinktųjų gyvenimo. Jiems labai patinka, kai jiems pasiūlo alaus, atlaidžiai paklausti, o tai koks čia bus alus, ir išgirdus alaus rūšį, vyptelėti: o čia tu vadini alumi? Tada atsiprašau.
Net praėjusią pastraipą perskaitę jie pasakys, kad macaroonsai yra visai ne sausainiukai.
Jie skaito literatūros kūrinius ir ieško, prie ko prisikabinus: pavyzdžiui, kad tame laikotarpyje tokių batų nebuivo, arba kad paminėtojo saldainio tuo metu tame mieste nepardavinėjo, ir jie jaučia iš to palaimą. Statistiškai jie neišvengiami, kai yra pakankamai didelė auditorija: kažkada mane BBC mokė, kad net ir mažiausia klaidelė visada bus pastebėta, nes kažkur prie radijo imtuvo visada tūno kretinas, kuris apie tą temą žino daugiau, nei laidos kūrėjas, ir jo vienintelė palaima yra pamatyti, kaip kūrėjas suklydo, ir tada bakstelti.
Savo šlykštumu ir neišsemiamu rakinėjimu tie žmonės primena giminingą veislę, apie kurią jau rašiau Miesto Kronikose, Piktas Turtingas Mamas (PTM), kurių gyvenimo džiaugsmas yra išsityčioti iš bet ko restorane arba parduotuvėje, ir jos nuolatos taip ir daro (paskui stebisi, kad jų niekas nemėgsta, nes kas gi mėgs susiraukusias bambančias smulkmeniško prisikabinėjimo raganas, nors jos pačios ir sako apie save, kad tiesiog yra perfekcionistės ir nori, kad viskas būtų gerai – nors geriausia galėtų pradėti nuo savęs ir savo susiraukusių marmūzių, nuo kurių susigarankščiuoja net ir labiausiai tolerantiškas veidrodžio paviršius).
Viską išmanantieji ima plačiau – jie pažįsta ne tik maistą, kaip tos PTM. Jie išmano absoliučiai viską. Jie gali ištisą dieną praleisti, spjaudydami rašytinius ir sakytinius interneto apie tai, kaip nesąmonė yra visas statomas nekilnojamasis turtas, taip pat bet kuris verslas, o miesto valdžia viską tvarko, sodina ir stato absoliučiai ne ten, kur reikia. Jis net nekaltina valdžios atkatais ir vagimu: tai reikštų konstatuoti, kad ta valdžia bent jau sugeba nuo municipalinių lėšų kažką nugręžti sau, o tai jau būtų šiokios tokios kompetencijos pripažinimas, ko negalima leisti.
Specifiniai, neišnaikinami idiotai veisiasi prie straipsniu apie bet kurį naują skrydį iš Vilniaus: čia esama dviejų porūšių: vieni yra absoliučiai tikri, kad būtinai reikalingas (ir tikrai tikrai absoliučiai būtų pilnas keleivių) tiesioginis reisas į dar vieną Norvegijos miestą, kur jie pjausto silkėms uodegas mainais į orų gyvenimą, o kitų galvos yra nėščios neužmušama idėja apie tai, kad iš Vilniaus būtinai turi būti tiesioginis skrydis į Čikagą, nes tikrai būtų kas keliauja. Kadangi abi idėjos yra absoliučiai nesuderinamos su bet kurios oro bendrovės darbiniais planais dėl savo nekvestionuojamo idiotizmo, tai jų svajonės niekada neišsipildo, ir jie praneša, kad naujasis reisas (kartoju, absoliučiai nepriklausomai nuo to, kur ir kada jis yra) niekada sėkmingas nebus, ir „bankrutuos“.
Kuo mažiau jie patys yra padarę gyvenime, tuo geriau įžvelgia artėjantį bankrotą bet kam, kas ką nors daro, absoliučiai nesvarbu ką. Jų patarimų ir prognozių niekas neklauso, ir nuo to jie darosi dar piktesni ir spjaudo jų dar daugiau.
Juos labiausiai erzina, kai kažkas kažkuo džiaugiasi – nusipirkęs prekę ar paslaugą, kažką suvalgęs ir išgėręs. Žodžiai „man patiko“ jiems yra kaip dienos šviesa vampyrui, nuo tų žodžių jie įsijungia savo zombio rėžimą ir pasyviai-agresyviai praneša, kad jie šitos muzikos, šitos prekės, šitos knygos, šito autoriaus ar aktoriaus ar laidų vedėjo pakęsti negali, ir laukia, sunėrę pirštus ir sukdami nykščius vieną apie kitą, laukia, kad jų paklaus kodėl, arba kada pradės su jais ginčytis, nes tada jie galės pareikšti, kad bet kurie iš tų daiktų, žmonių ar kūrinių gali patikti tik visiškai neišmanančiam žmogui, o neišmanėlių yra „šiais laikais“ milijonai.