Jonas Nainys prieš laidą Žinių Radijuje
Jonas Nainys pasirodė kaip vienas dėkingiausių svečių laidoje, nes atsiskleidė kaip visiškai kitoks, negu įprasta matyti. Aš kadangi nemačiau realybės TV šou, kai labai jaunas Jonas prieš daug metų (jam ir dabar tik 31) kilo į kosmosą, tai jau susipažinau su juo tik tada, kai jis pasidarė radistas ir kalė savo laidą Zip FM, na ir kai jis pradėjo visur matytis ir girdėtis.
Tobulai glamūrinis, gražus, tviskantis, su dešimtim tūkstančių sekėjų FB ir šimtais tūkstančių klausytojų (damn, kai buvau jo laidoje, tai mane girdėjo VISI, kuriems nėra aštuoniolikos ir kurie turi radiją, atsakau, VISI girdėjo), atrodo, toks ir gimęs – važiuojantis in the fast lane, ir kitoks nebuvo.
Nebūčiau pagalvojęs, kad viskas prasidėjo visai kitaip – uždaras gyvenimas Pasvalyje (net neprisiminė, kada pirmą kartą nuvažiavo į Vilnių, o į Šiaulius – tada, kai atvažiavo studijuoti filosofijos), tėtis bitininkas, mama kirpėja ir nelabai sėkmingai privatizuotas bitininkystės verslas, kuris daug pinigų nenešė, todėl Jonas negalėjo nei smarkiai keliauti į užsienį, nei apskritai keliauti – tik vaikščiojo, sakė, į visus būrelius, kurie buvo Pasvalyje.
Dar, studentas būdamas, jis nuėjo dirbti į Šiaulių TV reporteriu (kaip dabar pasakytų – redaktorium, tai yra, ėjo pas žmones ir ėmė intervus žinioms, ir iš jų lipdė siužetukus), ir ten niekas nepadėjo, o tik aiškino, kad bloga dikcija, blogi siužetai, ir išvis viskas blogai.
Kai nugirdau, tai nutirpau nuo dviejų dalykų: vienas yra toks, kad Šiaulių TV tai apskritai, kaip suprantu, nėra kokia tai aukštų standartų nešėja (jei tokia būtų, tai jau būčiau sužinojęs), bet kita vertus, kas per žmonės, kad savo darbuotoją suvarinėja, vietoje to, kad pamokytų.
Aš prisiminiau, kaip kažkada pradėjau LRT Konarskio gatvėje ir kiek man daug žmonių padėjo visiškai nesavanaudiškai, tiesiog kad man būtų geriau – ir anglų skyriaus diktoriai, ir mano vadovas Audrius Braukyla, ir net tokie grandai, kaip Gintaras Deksnys, kuris, labai gerai atsimenu, negailėdamas laiko mane yra pamokęs skaityti, daryti prasmines pauzes ir nurodęs klaidas (pavyzdžiui, kad prieš “kad” nors ir būna kablelis, to kablelio nereikia versti pauze ar atsikvėpimu). Ir Juozas Šalkauskas kažkada man patarinėjo, ir Bernadeta Lukošiūtė, ir Vytautas Širka. Kas per žvėrynas turėjo būti toje Šiaulių TV, kad savam nepatartų ir nepadėtų.
Dar aš laidoje sakiau “knopkė”, o klausytojai susiparino, kad reik sakyti “mygtukas”. For real, nežinojau.