Jokios jums vaistinėje komercijos nebuvo, viskas buvo darbo žmogui ir nebrangiai. Gal būtent todėl visi anksčiau užsilenkdavo.
Toliau ištraukos iš naujosios knygos, Antroji Evangelija pagal Užkalnį, kuri jau trenkė per lentynas ir yra perkamiausių dešimtukuose, o ketvirtadienį tai vapše knygų mugė ir tada oh la la.
—
Kalbant apie vaistinėles, reikėtų pasakyti, kad Tarybų Lietuvoje tradiciškai namų vaistinėlės niekada nelaikytos ten, kur buvo jų vieta Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje – vonios kambaryje (būtent čia tarybiniai žmonės matydavo vakariečius, vartojančius vaistus – tabletes nuo nervų arba raminamuosius, – kai anie sumanydavo nusižudyti ir išgerdavo visą buteliuką).
Pirmiausia taip buvo todėl, kad tarybiniai žmonės niekada netikėjo, jog vaistų reikia tada, kai jų reikia. Vaistų reikia visada ir kuo daugiau, nes niekada nežinai, kada ir ko galėsi gauti, todėl reikia kaupti viską, ką įmanoma sukaupti ir laikyti – ne tik aspiriną, bet visokius raminamuosius, migdomuosius, tepalus gerklei ir visa kita, ką tik pagamina medicinos pramonė. Normalios šeimos vaistų atsargos į mažą vonios spintelę netilpdavo – tam reikėdavo vidutinio dydžio spintelės, primenančios drabužių spintą. Mano tėvų ir pažįstamų namuose viskas atrodė būtent taip.
Vienintelė problema, neleidusi išsipildyti tarybinio žmogaus svajonei apie farmacijos atsargas visam gyvenimui, buvo vaistų galiojimo laikas, todėl tarybinis žmogus priimdavo paprastą sprendimą: galiojimo laiką paprasčiausiai ignoruodavo („vis tiek geriau seni vaistai negu jokių“). Nedrąsi tarybinė propaganda bandė su tuo kovoti ir priminti, kad pasenusių vaistų laikyti negalima, tačiau kas klauso propagandos?
Net ir gydytojo patarimai paprastai būdavo ignoruojami. Žmonės paisydavo tik nurodymų drabužių etiketėse – kaip skalbti, kokią temperatūrą nustačius laidyti (mano močiutė sakydavo prosyti, ir kas ją dabar pataisys, kai ji žiūri iš dangaus į jus, skaitančius šią knygą, ir šypsosi) ir ar tinka cheminiam valymui. Šie ženklai, kaip ir matavimo vienetai (metrai ir kilogramai), dėl nesuprantamų priežasčių (kažkodėl Tarybų Sąjunga nesugalvojo nuosavos drabužių priežiūros ir skalbimo žymėjimo sistemos) buvo tokie patys kaip ir Vakaruose.
Tad vaistai kaupdavosi namie ne metais, o dešimtmečiais. Kiekvienas save gerbiantis gyventojas, arba greičiau gyventoja (vyrai paprastai žinojo, kad geriausiai gydo degtinė ir pirtis), žinojo pagrindinių prekių ženklų vaistus (dešimtmečiais nesikeisdavusius, nes kam keisti sėkmingą daiktą – būtent todėl ligi šiol vaistinių tinklai noriai ieško nostalgijos prekių ženklų ir be jokių skrupulų veža juos iš Rusijos baisiose, šlykščiose pakuotėse, atrodančius taip, kaip Berlyne kai kuriose parduotuvėse parduodami baisaus dizaino Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų gaminiai), juos noriai vartodavo ir kitiems patardavo, o jei kiti neklausydavo patarimų, tai jiems suduodavo tuos vaistus per prievartą.