Clik here to view.
Nedidelis pavyzdys apie sunkius ateizmo kelius Tarybų Lietuvoje
Keistoka tema tekstui, kuris skirtas kavinių tinklui, kuris tas sudėtingas kavas ir pardavinėja, bet argi aš kada nors bijojau sunkių kelių? Juo labiau, kad čia mes kalbame apie miesto žmones ir jų įpročius.
Žinote tuos kavos pirkėjus, kurie negali sustoti nurodinėję, kaip tiksliai turi būti pagaminta jų kava? Lietuvoje jiems nėra lengva: arba turi tikėtis, kad barista mokės visus angliškus terminus, kaip half decaf, skinny, ir panašiai, arba turi labai ilgai aiškinti, kad nori kavos iš pupelių mišinio, kur pusė pupelių su kofeinu ir pusė – be jo, ir kad būtų su labai liesu pienu, ačiū labai.
Tačiau jie irgi neieško lengvų kelių ir glumina aptarnaujantį personalą ir už jų laukiančius, nes tada jie minutei pasijunta dėmesio centre ir tikri situacijos valdovai. Visi tie, kas stebi juos, gali nesunkiai suprasti, kokia yra jų problema.
Jie panašūs į tuos, kurie restorane nė vieno patiekalo negali užsisakyti iš meniu, nepridėję krūvos nurodymų (ko būtinai nedėti, ko papildomai įdėti, ir kaip pagaminti), ir visi jų pageidavimai turi būti suformuluoti taip, kad (a) visi sėdintys prie stalo pradėtų vartyti akis, nes na kada jau tu galėsi užsisakinėti kaip žmogus, visi jau užsisakė, o mes dabar turime tavęs laukti, ir (b), kad kai patiekalas atkeliauja, jis būtų vis tiek neišvengiamai paruoštas ne taip kaip reikia.
Tada gavęs (arba gavusi, nes dažnai tai būna moterys) savo patiekalą galėtų perkreipti veidą kančioje, kad ir vėl sudirbo, ar galima nors kažką normaliai padaryti kada nors, na tiek to, gerai, viskas gerai, valgysiu, ir sarkastiškai prideda – ačiū. Tas ačiū nuskamba kaip sakinyje „ačiū, kad man sugadinote vakarą“. Žmonės, kurie negali užsisakyti nė vieno patiekalo paprastu būdu, yra taip ištobulinę savo gyvenimo komplikavimo meną, kad net tinkliniame greito maisto restorane jie sugeba patikimai rasti tokį patiekalą, kurio arba nėra, arba šią savaitę dar negamino, arba šiaip reikės laukti.
Jie – kaip veganai pobūvyje, dėl kurių šeimininkai turi visus rūpesčius dauginti iš dviejų, nes visi svečiai kaip svečiai, tik dėl šitų išsidirbinėjimo niekas netinka ir reikia juos aptūpčioti ir dar nė negali pasakyti, kad sunku, nes juk būsi tada priimtas kaip patriarchalinis raudonos mėsos šovinistas.
Tiesa yra tokia, kad žmonės, kurie išsidirbinėja su savo užsakymais, dažniausiai tik kavinėje arba restorane ir gali išsidirbinėti. Jų gyvenimas nykus, liūdnas ir sustatytas į lentynėles iki smulkmenų. Jiems gyvenimas diktuoja viską – kada keltis, kad galėtum nuvežti vaikus į mokslus ir spėti į darbą prie stalo, darbe negali bet ko daryti ir bet kaip, ir dar darbo diena sudarkyta susitikimų. Pietų metas yra numatytas ir dažnai numatyta yra ir vieta, kur valgai, kuri per „dienos pietų“ prievartinį meniu nustato, ką valgai.
Žinoma, galima valgyti kažką kito, bet tada pietūs nebekainuos €3.50, ir tai irgi nėra variantas, nes €7.00 už dienos pietūs jau yra nebeleistina suma, tai būtų €157.50 už pietus per mėnesį (mėnesyje yra 22.5 darbo dienos, jeigu ką), ir tuos pinigus jau yra išsidalinęs automobilio lizingas, būsto paskola ir visi kiti dalykai, kuriuos moki kitiems.
Nieko, nieko negali spręsti pats. Po darbo važiuoji ne kur nori, o kur reikia, šoki į trasą ir vairuoji vaikus po treniruotes ir repeticijas, o vakare grįžti namo ir žiūri ką nori sutuoktinis, ir negali ne tik TV kanalo pasirinkti, negali pasirinkti net ir garsumo, nes vaikus pažadinsi. Suskaičiuoti ir sudėlioti ir savaitgaliai, kada reikia pas tuos gimines, kada reikia pas kitus, kada reikia pas trečius, kurių niekas nenori matyti, bet vis tiek reikia, nes niekas nenumirs jeigu nuvažiuosim. Ir dar reikia pasikviesti į svečius šituos ir šituos, nes jie mus buvo pasikvietę.
Ir tada vienintelis dalykas, kurį gali pasirinkti, pasidaro dešrelė Statoile ir su kuriais padažais jos nori, na, ir dar kavos pasirinkimas, kur net ir menkiausias biuro artojas, kurio niekas nepastebi ir kuris visiems yra tuščia vieta, gali pusei minutės pabūti užsisakančiu pagal visus savo įgeidžius ponu, ir turėti tą momentinę iliuziją apie laisvę ir pasirinkimus.
Todėl nepykite ant jo ir nepavydėkite jam: pasidžiaukite, kad jūs savo individualumo neturite įrodinėti per pieno riebumo nurodymą ir pasirenkamą dėkliuką mobiliajam telefonui.