O mylimas sodžiau, kaip tavęs aš ilgiuosi
Yra toks dalykas Vakaruose, kaip born-again Christians. Angliški šaltiniai paaiškina juos, kaip tuos, kuriems pirmą kartą nepavyko gyventi teisingai, todėl dabar jie gyvena tobulai (ir visiems aiškina apie jų gyvenimą), kad kompensuotų už ankstesnius paklydimus.
Lygiai taip pat mieste gyvena miestiečiai, kažkada atvykę į sostinę (ar šiaip didmiestį), kuriems, kaip metai persirita per 40, staigiai sušyla ir atsistoja noras rasti savyje originalųjį kaimietį, kurį jie kažkada yra išdavę, kaip Judas išdavė Mokytoją. Jų miestuose daugybė, juos galima pastebėti ir atskirti nesunkiai pagal jų skleidžiamus garsus, nes jie nesislepia.
Kažkada jie labai norėjo būti miestiečiais. Kai buvo jauni, išvyko į Vilnių ar Kauną mokytis, ir jau po pusmečio gatavai drovėjosi arba net gėdinosi savo kaimiečių-tėvukų, nebent kai pas anuos važiuodavo parsivežti skilandžių, dešrų ir kitokių daržovių, nuo kurių kvepėdavo visi bendrabučiai. Tėvukai tada buvo per paprasti ir per primityvūs su savo kaimietiškais juokeliais ir papročiais.
Dabar viskas kitaip. Tėvukai po velėna arba vos kruta savo Pilviškiuose arba kitoje kaimo tipo gyvenvietėje, bet viskas, ko anais laikais buvo išsižadėta, dabar staigiai pasidaro siekiamybė. Ryškiausiai šviečia jų polinkis neva tarmiškai kalbai.
Ne, čia ne tie, kuriems patinka kalbėti ir rašyti žemaitiškai, kad pareikštų savo etnografinį išskirtinumą arba tuos, kurie gali nuosekliai ir švariai kalbėti suvalkietiškai dešimt minučių be sustojimo, o ne vien pasakyti kabliėlis ar šaukštiėlis.
Ne, ko giėro ne.
Čia mes kalbame apie kitus asmenis: tai yra pusamžės moterys su aukštuoju išsilavinimu (ne filologiniu: filologės per gerai išmano kalbą, kad ją taip darkytų dėl lėkšto pseudokominio efekto). Kartais tos moterys yra net vyrai – dažniausiai, bet nebūtinai, proverbiniai botanikai, drožiantys jau trečią baisią lizinginę Tojotą nuo nepriklausomybės atkūrimo, ir vis labiau besidomintys nebe žvejyba, o sąmokslo teorijomis apie tai, kaip marsiečiai išsivežė majų auksą.
Jie, tie vyrai, taip pat dažnai yra savamoksliai istorikai-revoliucionieriai. Jie piktinasi, kad mokyklose istorija yra dėstoma netinkamai, rašo laiškus į Prezidentūrą, kad kas nors imtųsi priemonių, ir siunčia man elektroniniu paštu laiškus, prašydami kaip nors pastumti „šitą reikalą“; gavę neigiamą atsakymą, prapliumpa prakeiksmais, kad aš, kaip „verslo atstovas“ (na tikrai) esu suinteresuotas tuo, kad šalyje ir toliau būtų auginami kremlinai, emigrantai, prostitutės ir mankurtai. Jie irgi labai mėgsta tarmišką išsidirbinėjimą. Mėgstamiausias žodis (ypač netyčia nuvykus į užsienį) yra sakyti parduotuvėse, restoranuose (tais netikėtais atvejais, kai jie atsiduria restoranuose, greičiausiai per klaidą) ar kitokiose vietose, kur pinigai keičiami į prekes ir paslaugas: kap brungę!
Šiems žmonėms aukso standartas yra klojimo teatras ir festivalis „Juokis“, nes yra labai šaunu, kai kominis efektas pasiekiamas per pabrėžtinį lėtapėdžių kaimiečių vaizdavimą – pačių lėčiausių kaimiečių, kurie kalba iš lėėėto, tęęęsdami balsius, ir nemoka pasakyti kompiuteris (saka kantuperis). Čia yra taip juokinga, toks elegantiškas pasišaipymas iš visų tų pasikėlusių unglų ir francūzų, kuriems mes galim uždrėbt per jų išpuoselėtas marmūzes mūsų nuosavu išdidžiu mėšlinu skuduru, tegu pauosto mūsų tvarto kvapo, tegu žino, kad mes galim, pavyzdžiui, garsiai pabezdėti ir iš to juoktis. Jiems tai nepasiekiama, o čia mūsų paveldas. Lai žino.
Todėl yra labai gera užmesti kokį kon saką, ypač jei esi pats jau savo kilme dzūkas nuo Varėnos, tep dar juokingiau. Jei niekas daugiau neatein in galvū, tada galima bent jau nukąsti galūnę ir bravūriškai sakyti vilks, vaiks, šits stals. Vis pasijusi su tauta kap susisijungy. Labai gera paneigti visus eitus mokslus V.Kapsuko valstybiniame Vilniaus universitete (kurių vertė kuo toliau, tuo labiau abejotina, nes savaitės stažuotė Švedijoje arba rezidentinis seminaras Druskininkuose apie buhalterijos naujoves labai jau akivaizdžiai duoda daugiau pritaikomų žinių ir įgūdžių, negu visas laikas, praleistas Saulėtekyje 1980-1984 metais, išskyrus, žinoma, bulviakasius kolūkyje, kur buvo surinkti visi pagrindiniai juokai ir bajeriai visam likusiam gyvenimui). Tais bajeriais ir dabar dalinamasi pasisėdėjimuose su buvusiomis kursiokėmis (kurios dar gyvos) gurkšnojant tai, kas buvo taip išsvajota tais laikais – kiaušininį likerį ir pigesnius Disaronno Amaretto variantus.
Folklorinio kalbėjimo išsiilgusieji turi metuose didelę šventę, Kaziuko mugę (jie sako „eisim į Kazį“): ten jie savo kaimišką kalbėjimą gali palavinti su prekijais, dar geriau atkalusiais šį taurų meną. Šiemet yra suvis nuostabu: galima bet kurį trivialų pašnekesį nuspalvinti folkorybe, valiutą vadinant „tais aurais“. Tai jų antausis bedvasiams Europos ponams.