Mes ir vėl susitikom, kaip svajonių laivai
Laidos su aktoriumi ir vaikystės bičiuliu Džiugu Siaurusaičiu aš laukiau kaip ne tas žodis. Ne tik todėl ir ne tiek todėl, kad iškrito vasario 16 dieną, ir jis pas mane važiavo tuščiais Vilniaus keliais.
Mes susitikom po tiek metų, kiek kiti žmonės net dar nėra gyvenę. Paskutinį kartą kalbėjome Maskvoje prieš 25 metus, kai pažadintas iš ne visai blaivaus miego Džiugas man paskolino 10 tarybinių rublių, kad galėčiau grįžti į namus. Apie tai rašiau 2013 metais atskiroje Protokolų istorijoje. Vis sakiau, kad grąžinsiu.
Tai šioje laidoje ir grąžinau. Ir kalbėjom apie viską – ir apie televiziją, ir apie teatrą, ir apie tai, kad Džiugas gamina maistą ir netgi vaikystėje išmoko kepti pyragus, nes labai skaniai jo mama gamino, bet niekada neprigamindavo pakankamai, tai jis įsigudrino pats juos daryti, o paskui tėvui į darbą netgi iškepdavo.
Per pertauką (šito laidoje nėra), prisiminėm, kaip vieną kartą, kai man buvo 14, o jam 13, mes netyčia susitikom traukinyje, kuris važiavo į Valkininkus, nes mano ten tada tėtis dirbo, o Džiugas turėjo šeimos giminių ar tai draugų, ir varė pas juos, ir buvo toks ištisas mūsų kaip veteranų susitikimas.
Dar prisiminėm bendrus draugus ir pažįstamus iš Salomėjos Nėries mokyklos (kaip visada – kas prasigėrė, kas nušoko nuo proto, o kas dabar ministras arba sukioja limonus stambiajame versle) ir aptarėm, kaip vienas iš direktorių nustekeno tą kažkada buvusią geriausią mokyklą Lietuvoje. Kai mes ten mokėmės, labai tėvai turėjo stengtis arba būti high-placed, kad ten įkištų vaikus, o dabar ta mokykla yra šimtas kažkelintoje vietoje mūsų nedidėlėje šalyje, tai yra, bet kuri provincijos gimnazija dabar daro mūsų Salomeikę dviem pirštais pro bet kurią vietą, atleiskit mano vaizdingą šneką.
Tai buvo vienintelė laida, kur pašnekovui sakiau “tu”, nes po ketvirčio amžiaus susitikus, nebuvo jėgų sakyti “jūs”.
Visa laida su Džiugu Siaurusaičiu yra čia.