Tipinio urodo cover photo
DISCLAIMER: Taip, žinau, yra normalių žmonių, ir kai kurie jų mano net gal ir draugai, kurie deda automobilių nuotraukas matomoje vietoje savo Feisbuke. Jūs vis dar mano draugai, ir čia ne apie jus. Bet susimąstykite.
—
Kadangi šiais laikais labai padaugėjo vatnikų ir jiems prijaučiančių iguanų ir kitokio reptilijų, kurias didele šluota šluoju iš savo aplinkos kiekvieną dieną, tai pastebėjau štai kokį keistą dalyką.
Kažkada, kai mano drauguose dar buvo Leonidas Donskis, kuris paskui užkniso negyvai savo moralizavimais, 80% baninamų asmenų, atėjusių paaiškinti dėl mano nekultūringo rašymo būdavo Donskio draugai. Jis buvo lyg magnetas, kuris pats nėra kvailas, bet traukė karingus debilus.
Paskui baninamas planktonas turėjo vieną didelę bendrybę: VDA, kas yra Vilniaus Dailės Akademija, buvęs dailės institutas, kuris šiaip jau viskas gerai (mano abiejų tėvų Alma Mater), bet kažkaip ten yra nerealiai gausu manęs nekenčiančių ta ypatinga nemeile, kurią jie rezervuoja, be manęs, tik Artūrui Zuokui ir dar žurnalui “Žmones”.
Dabar nuo jų išsivalyta, ir daugiausia aš baninu vatnikus ir vatnikes: Mergaites Mašenkas ir kokius nors provincijos ir (arba) emigracijos urodus, kurie profilio fotkėj visą laiką pasisukę, kad gerai bicikai ir grudakas matytųsi (dirba klube, gaila būtų neparodyt), bet jųjų pagrindiniam cover foto yra visada automobilis, ir toks, kurio jie ne tik patys neturi ir niekada neturės, bet šiaip jau toks, kokio neturėtų net visas jų kaimas, jei sumetę parduotų visą savo turtą, ūkinius pastatus ir net savo jaunesnes seseris Čiulpetas ir Rozetinas parduotų į sekso vergovę rytų Londono albanų gaujoms (po €200 už seserį, atskaičius Ryanair transporto išlaidas).
Pamatai automobilį – net praktiškai nebereikia daugiau žiūrėt, nes apačioj praskrolinęs visada pamatysi ką nors apie žemės referendumą ir (arba) apie tai, kaip amerikosai yra didžiausi nusikaltėliai pasaulyje ir taip pat ir jų nupenėti gruzinai ir ukrai.
Aš nežinau, koks genetinis defektas verčia dėti į kaverio nuotrauką automobilį, bet jis yra tas pats, kuris verčia sakyti, kad Žaliojo Tilto skulptūros yra istorijos dalis, vertinti rusišką televiziją ir išstenėti iš savęs protiškai atsilikusią, impotentišką ironiją. Jų patelės mėgsta demotyvacijas apie meilę su gėlėtu šriftu.