M.Patašiaus nuotrauka for Lietuvos Rytas
lrytas.lt – Būstas
Kauno teritorijos dalis Žaliakalnis yra lyg keista anomalija labai keistame mieste. Jei nenormalus miestas (o mano Kaunas tikrai nėra įprastas darinys, ne veltui visi iš mūsų, kauniečių, šaiposi ir visokių patarlių apie mus prisigalvoja: mes lyg ir gėdos ženklu pažymėti) turi rajoną, kuris yra nebūdinga to miesto dalis, ar tai reiškia, kad du nenormalumai vienas kitą pašalina? Galbūt ir taip.
Lietuvoje buvo mažai tokių suplanuotų gyvenamųjų rajonų – o gatvių, kurios nubrėžtos puslankiu, kaip Gėlių Rato gatvė ir Minties Rato gatvė, tai išvis niekur kitur neprisimenu (tos gatvės yra prie Ąžuolyno, nukirstos Vydūno alėjos – ji riboja gyvenamuosius kvartalus nuo parko erdvės).
Žaliakalnis visada buvo išskirtinis tuo, kad būtent čia plakė nesuvaldyta ir neokupuota laisvos Lietuvos širdis. Naujoji, sovietinė, tvarka čia niekada nebuvo atėjusi. Sovietų Sąjungos laikais, tiesą sakant, tik pinigai čia buvo rusiški rubliai ir dar žmonės turėjo sovietinius pasus, bet net ir tie dalykai nieko nekeitė: tai buvo atskira teritorija. Net ne su savomis taisyklėmis: tai buvo teritorija faktiškai be taisyklių.
Ne kartą ir ne dešimt žmonės sakydavo, kad Kauną aplenkė sovietų valdžia, jos niekas čia iki galo neįvedė. Tiesą sakant, niekaip neįvedė.
Kaune būtent Žaliakalnis buvo nepavaldus laikui. Galbūt dėl to, kad šiame rajone nebuvo beveik jokių valstybinių įstaigų (gal tik koks pašto skyrius dabartiniame Savanorių prospekte, sename nepriklausomybės laikų name), o po Antrojo pasaulinio karo radijo gamykla atsirado tik todėl, kad ją buvo galima įgrūsti į tarpukario laikais pastatytą Prisikėlimo bažnyčią.