Pasirašinėtojų staliukas kur taipgi Vytaro Radzevičiaus ir Laisvės Radzevičienės knygos ir A.Užkalnio epiniai kūriniai ir jo Montblanc
Senosios, visiems pažįstamos knygų mugės nebėra, nors zombis vis dar vaikšto ir atrodo, kaip gyvas organizmas. Kaip ir miręs giminaitis, tikrai giminių adoruojamas po to, kai duoda dubą, ir kai jo kapui galima skirti daugiau dėmesio ir laiko, nei jam pačiam, kai buvo gyvas, Knygų Mugės numirėlis dar ilgai džiugins ir tuos, kam patiko šie old-fashioned atlaidai, talkučkės bespredielas, Palangos tilto minių ir Kaziuko šlamšto ir bezvkusicos lydinys.
Tačiau tai vis dar didžiausias metų kultūros renginys, didesnis nei Dainų Šventė ir Akropolio Jamam akcija suimtos kartu, ir man, kaip rašytojui, dera informuoti jus, kas dabar kitaip. Klausykitės.
Autorius čia atvaizduotas su redaktoriumi ir grandu Aurelijumi Katkevičiumi, kuris jį paprotino kad jau laikas stoti į Rašytojų Sąjungą.
1) LITEXPO susitvarkys savo automobilių parkingą tada, kai Rusijoje bus demokratija, kai Ukrainai grąžins Krymą, o Japonijai – Kurilų salas (fucking never). Dumblynas, arba, kaip Aurelijus Katkevičius sakė, purvinų batų šventė (kaip ir Kaziukas), tęsiasi kiekvienais faking metais. Automobilių statymas yra ne šiaip bloga naujiena – tai bloga naujiena kaip Erlickas ant tramplyno. Transporto kamščiai yra epiniai ir begaliniai ir neišnaikinami, kaip Karoliniškės. Knygų Mugės transportas ir pasiekiamumas yra zombio šikna. Žalsva, raukšlėta, baisi kaip vasario purvabrydis.
2) Nebėra senosios knygų mugės, kur visi lankytojai turėjo nusipirkti bilietus KASOSE. Dabar čia ateina beveik vien civilizuoti žmonės, kurie sugeba pirkti internetuose ir išsiprintinti barkodus, o ne laukiniai, kuriems būtina stovėti toje kosminėje eilėje per visą miškelį iki troleibuso sustojimo.
3) Rubinė vis dar yra galvos skausmas Numero Due, ypač kai beveik niekas nežino, kad yra neapkrautos rubinės viršuje, prie konferencijų salių 5.1, 5.2 ir 5.3. Bet lietuviui tik duok eilėn atsistoti.
4) Knygų Mugėje vis dar neįmanoma orientuotis net ir tiems, kas ten ateina kiekvienais metais, ypač kai LRT studiją nukišo ten, kur buvo Forumas (jei vis tiek nežinote, kur tai yra, tai welcome).
LITEXPO yra chaotiškas, be tvarkos ir be logikos idiotizmas, maskeradinantis kaip pastatų kompleksas, sulipdytas per subinę iš senosios Petro Griškevičiaus Liaudies ūkio pasiekimų parodos (senojoje būstinėje dabar visai skoninga muzikos zona, kur yra scena ir pardavinėja kompaktus, o taip pat Tomas Augulis turi stendą apie Atsiduok Vilniui, projektas kur bus perdaryta Vokiečių gatvė Vilniuje ir bus Žvaigždžių Alėja, kur pirmas akmuo bus Užkalnis*). Muzikos, tikiuosi, bus ir dar daugiau ateinančiais metais, nes tai yra way forward.
5) Didžiausias mugės sugalvojimas buvo Andriaus Tapino narvas su aktoriais-zombiais, kuris padėjo Tapinui ir jo leidyklai parduoti daug knygų. Jei inkščiate, kad dabar tokie knygų pardavimai, visiems tik paduok šou ir vizualo, tai jūs, principe, esate teisūs.
Welcome to naujasis pasaulis. Dabar leidyba yra tokia, apsiverskit grabuose visi prasigėrę Lelijos švarkų klipatos, kurie vis dar susirenka į “diskusijas” pasi3,14zdavoti, kaip nebėr tikrosios raštijos, o visur tik komercija. Dabar knygų pasaulį valdo mokantys parduoti, ne tik mokantys rašyti.
Dabar knygą parašyti yra tik pradžia.
Knygų Mugėje vis dar nemažai šen bei ten vaikščiojančių kosmonautų taukinais akiniais, nesipraususių nuo 1989 metų Sąjūdžio mitingo, besidairančių paklaikusiom akim intiligentų. Jų euras neglumina, nes jie dar nežino, kad šalyje litas pakeitė rublį.
6) Didžiausia mugės tendencija ir ženklas bei didžiausias kOšmaras** tiems patiems taukiniems Lelijos švarkams yra jaunas poetas vardu Mantvydas Leknickas. Neblogą savo lyriką, taikančią į paaugliukių (13-16 metų) širdis, jis užruošė ir dirvą išpureno kaip koks latter day Heraklis.
Užmėtęs plačius Feisbuko dirvonus jautriomis Coelho-esque citatomis, skoningai apipavidalintomis dailiais vizualais soundbites su nuoseklia savo vardo-brando matomumo augmentacija, Mantvydas Leknickas pasiekė rezultatą: jo poezijos knyga perkama taip, kaip jau niekas negalvojo, kad kas nors pirks poeziją. Jis parduoda poeziją tūkstančiais.
Mantvydas Leknickas
Jei jūs, snobai ir pižonai, galvojate, kad tai yra tragiška (nes ba ne jūsų poeziją perka, o jo, juo labiau kad jūs patys tai nieko nerašote), tai sakau jums literatūrine Ezopo kalba: užsi3,14skite grabais. Mantvydas Leknickas yra gerai, nes rezultate jaunimas skaito poeziją, o ne uosto klijus ir ne žiūri Darbo Partijos rinkiminę medžiagą (DP yra principe yra tas pats, kas uostyti klijus, tik labiau smirda).
Andrius Pauliukevičius pasirašinėja savo knygą
7) Mano trenerio Andriaus Pauliukevičiaus knyga TOBULAS KŪNAS, kurios aš esu krikštatėvis ir tam tikras įkvepejas, yra dar viena tendencija – kuo toliau, tuo daugiau matysite knygų iš tokių žmonių, kurių daugelis nepratę laikyti rašytojais, bet tų, kurie žino, apie ką kalba, ir gali daug apie tai papasakoti. Jie ir yra rašytojai.
Jie, o ne Juozas Erlickas, kuris šokinėja nuo tramplino in more senses than one. Jis nuo tramplino jau nušoko, regis, visiems laikams.
Kitas pavyzdys yra bičiulis Benediktas Vanagas su savo knygos apie Dakarą stendu, arba Nuostabi Šalis albumas. Tokių knygų, kurios aiškiai sugalvoja, ką nori padaryti ir daro, bus daugiau, nes tai yra dabar taip, kaip vyks dalykai. Ne kitaip.
Benediktas Vanagas
8) Aurelijus Katkevičius mane paprotino, kad reikia man stoti į Rašytojų Sąjungą, ką ir ruošiuosi padaryti – būtų įdomu, kaip kas reaguos. Arba tegul paaiškina, kodėl man negalima, jei nenorės priimti. Bet kuriuo atveju, aš jau nusipelniau.
9) Anksčiau buvusi nuomonė, kad po knygą per metus rinkai paduoda ekstremalai, tipo Algimantas Čekuolis, dabar yra yesterday. Dabar po knygą per metus paduoda visi, kas nori lošti ir būti tarp pirmųjų, nes kitokio kelio nėra: Andrius Tapinas, Vytaras Radzevičius, Martynas Starkus (jo Knygų mugėje nėra, nes jis leidžia knygas pats ir stendo neturi) taip ir daro.
Žinodamas, kad dabar jau knyga per metus yra minimalkė, aš kitai knygų mugei paduosiu TRIS knygas. No kidding.
10) Knygų mugę akivaizdžiai šiemet dūchina mainstreaminė žiniasklaida, išskyrus šiuo atveju 15min, nes matyt kažko nesusitarė organizatoriai su kai kuriais portalais (kas yra gėda organizatoriams). Normaliai renginys, kuriame yra absoliučiai visi, kas gyvas, ir kas otherwise eina pirmu traukiniu į nuotraukų galerijas ir puslapius, būtų coverintas taip, kad žemė kilnotųsi, o čia tuo tarpu yra šūdas. Sakau organizatoriams: ieškokite problemų savyje.
11) Aš negaliu suprasti, kaip vis dar yra fucked up maistas knygų mugėje. Čia žmonės praleidžia daug valandų. Vien dalyvių yra šimtai, jie išalksta. Pavalgyti beveik nėra ko, ypač greitai. Ten, kur yra, tai eilės, eilės, eilės, net ir kibinų jau nebėra (anksčiau buvo vagonėlis, bet matyt jiems nuoma pasirodė per brangi, neatsimuša).
Kur sandwiches, snacks, kur burgeriai ir viską? Nesuprantu aš kažko tai. Man tai atrodo, kaip eilinis atvejis apie tai, kaip tūpiems žmonėms vienu metu tik vienas dalykas gali būti galvoje: jei jau knygos yra, tai maisto nebus.
“Mes tualetų neišvalėm, nes visi pjaustėm mišraines giminės baliui”. Tipo taip.
Kodėl mano mėgstamiausia kavinė Coffee Inn atsiveža kasdien tik tiek trikampių sumuštinių, kad juos parduoda per keturias valandas, o paskui čiulpia nykštį, aš negaliu suprasti. Aš maniau, kad prie tų sumuštinių yra juk didelė marža ir kad galima pagaminti daugiau, kai yra aiški paklausa.
12) Dar viena tendencija: vaikai, kurie renka autografus į bloknotus ir užrašų knygeles (palyginti su praėjusiais metais, jų gal triskart daugiau) ir visokio amžiaus žmonės, kurie su garsiais autoriais fotografuojasi (šito gal dešimt kartų daugiau, nei praeitais metais). Aš per tris dienas su manim besifotkinančių – ir selfius, ir kitaip – turėjau dešimtis kartų, jei ne šimtus, ir man labai smagu, kad kažkam faina su manim nusifotografuoti ir kelti į internetus.
13) Parašau, nes manęs klausė: ar neatėjo heiteriai, ar negrąsino, ar nebandė duoti į galvą. Ne, kaip ir visad, nebuvo tokių – jie gyvena tik internetuose, nes realybėje yra arba mažvaikiai su tėvų apmokėtu internetu, arba nedagydyti alkoholikai bedarbiai su mamų apmokėtu internetu, arba provincijos marozai su mašinikių fotkėm ant Facebook kaverio. Buvo atsilupusių keistuolių, kurie pasakojo, kaip padarys iš Lietuvos antrus Pilėnus vienu knopkės paspaudimu, arba kaip JAV per Valentino dieną nuodija šalį (“man užtenka paspaust vieną mygtuką, ir karas baigsis”), bet čia mugėje neišvengiama.
14) Žmonės rimtai galvoja, kad kadangi daug žmonių aplinkui, tai būdami per tris metrus nuo manęs jie gali garsiai sakyti “Užkalnis”, ir aš negirdėsiu. Tai kai atsisuku ir nusišypsau, jie suglumsta ir kikena.
15) Mano knygas galima nusipirkti, taip pat ir su autografu, čionai.
Knygų Mugė Vilniaus LITEXPO veikia dar ir šį sekmadienį. Bilietai online.
—
* Nebus, aš tik esu Senolių Taryboje su Mamontovu ir kitais grandais, kuri nuspręs, kas bus toje alėjoje, ir aš galiu pažadėti, kad ne Kirkorovas.
** Taip ir kirčiuokit, sakykit kOšmaras, greičiau apopleksija jumis nusineš.