Lietuvos Rytas toliau spausdina ištraukas iš mano naujausio bestselerio*, o vatnikai ir babės auksiniais dantimis tiesios klaksi ir trata iš įsiūčio**.
Dabar apie tarybines moteris.
Kas tokia ir kaip apsirengusi?
Tarybinių laikų moteris turėdavo ištekėti anksti, kad nebūtų laikoma senmerge (nebūtinai studijų laikais, tačiau po aukštosios mokyklos baigimo, kai moteriai jau maždaug 23–24 metai, buvo likę palyginti nedaug laiko: 28 metai jau buvo pažengęs amžius, esant 29-erių prasidėdavo rimta panika su didžiuliu spaudimu iš giminių, 30 metų be sutuoktinio – jau nuosprendis). Tokia tvarka paaiškina, kodėl net visiškai niekam tikę vyrai susirasdavo antrąją pusę: geriantys, smirdantys, atrodantys net ne kaip beždžionės, o kaip ligotos žiurkės (tiesa, kai kurie jų – neilgam: nors būti senmerge baisus nuosprendis, tačiau būti ištekėjusiai ir išsiskyrusiai palyginti ne taip baisu, gal triskart mažesnė socialinė stigma).
Vidutinio amžiaus moteris pavargdavo nuo vaikų ir stovėjimo eilėse, nes maistą pirkdavo ne tik turintys labai daug pinigų ar galintys naudotis pagerintomis parduotuvėmis.
Tarybinė moteris rengdavosi gana nepatraukliai, ypač kai dėl netinkamos mitybos figūra labai greitai tapdavo nebe tokia, kaip studijų laikais, kai bet koks aptemptas golfas ar marškinėliai atrodė puikiai. Pasipuošdavo viso labo kokia nors sege arba karoliais, kurie patys buvo negražūs ir dar labiau pabrėždavo drabužio bjaurumą. Žiemą tarybinė moteris rengdavosi dar baisiau nei vasarą: jei sijonas, suknelė ar megztukas dar atrodydavo pusėtinai, tai žieminė apranga būdavo vienodai baisi (vyresnės moterys striukių nevilkėdavo, nes nesolidu, o gražių paltų tarybinė pramonė niekada nesiuvo). Kartais pagelbėdavo avikailis (dublionkė), bet neišvengiamai vaizdo beviltiškumą užbaigdavo auliniai batai su amžinai gendančiais užtrauktukais. Tarybinių laikų žurnaluose apie užtrauktukų priežiūrą, tepimą muilu (kad geriau slystų), remontą ir kitokį gelbėjimą būdavo rašoma kone kas mėnesį. Kokybiški užtrauktukai būtų išsprendę šią problemą, tačiau tarybinė lengvoji pramonė niekada brangiai furnitūrai pinigų nešvaistė.
—
* Taip, perkamiausia, kaip ir visos mano knygos.
** Hard-hitting komentarai žemiau.
“Tarybiniasi laikais kiekviename mieste buvo buitinio aptarnavimo kombinatai ir juose veike vaiku ir suaugusiu siuvyklos ir mezgyklos, kurios buvo uzkrautos darbais- tarybines moterys tada daug siuvosi ir mezgesi.O lietuviskos mezgyklos buvo tokios populiarios, kad gaudavo uzsakymu is visosTSRS, tie uzsakymai su siulais atkeliaudavo pastu, mezginiai buvo numezgami pagal siuntusiu pageidavimus ir issiiunciami atgal , ypac daug uzsakymu ateidavo is Maskvos .Taip pat buvo ir basiuviu dirbtuves, ten ne tik taisydavo senus, bet ir siudavo naujus pagal uzsakymus. Atsimenu- pamaciau zurnale nupiestas raudonas basutes , papuostas baltom juostelem ir uzsimaniau tokiu nezmoniskai, tai mama nuvede pas batsiuvi, jis pamatavo mano koja ir pasiuvo puikias basutes, tokias, kokiu norejau , kaip dabar atsimenu- kainavo 24 rubliai., tai buvo 1976 metais. Aisku, ne viskas buvo gerai, bet niekas senais kapitalistu nunesiotais ir ismestais skudurais nesirenge…Apie skudurynus ir” laimes valandas” niekas net didziausiuose kosmaruose nesapnavo.”
“119 VIOLETA
Netiesa rašo Užkalnis. Beveik nieko iš drabužių nepirkdavom parduotuvėje, bet siūdavom pačios.Studijavau 1955-61 metais. Į tearus eidavom studentės beveik visos su taip vadinamom mala čarna stiliaus suknelėmis. Pažiūrėkit filmą “Maskva ašarom netiki” – kokios mados, kokie švarūs bendrabučiai. Šmeižia moteris. Ypač lietuvės buvo puošniausios visoje TSRS. Jokių sagių nemėgdavom ir nedėvėdavom. Tiesa, turėjau išeiginę tamsiai mėlynos spalvos suknelę su tos pačios spalvos dirbtine rože. Dabar rengiasi daug blogiau – visos vienodai, be jokio originalumo.”
“113 BUVUSI ŠIENO GRĖBĖJA
Atsiprašau, bet poną Užkalnį reikia kuo skubiausiai imti į kariuomenę – eiliniu.Gerb. p. Užkalni nederk, ne žemynk to laikmečio moterų. Kai mes gyvenom ir ėjom šieno grėbti, ponas Užkalnis dar vistikluose gulėjo. Anais laikais mano tėviškėje, kai šieną grėbėm- jaunimo buvo daug, kultūros namai -buvo dramos , tautinių šokių, choras, ansamblis, dūdų orkestras. O kas dabar? Ponas Užkalni nuvyk ir pažiūrėk, pasikalbėk su žmonėmis – kurie anais laikais grėbė šieną. Nebėra jaunimo, nėra kultūros namų, nėra kolektyvų. Tik viena krautuvėlė, aludės ir savaitgalį atveža “ryziną”. Aš negiriu anų laikų, ir į politiką nesikišu, bet kiekvienas laikmetis turi savo istoriją. Bet tyčiotis iš moterų, kokios jos buvo negražios, nevalyvos, neturėjo skonio apsirengimui ir neturėjo kuo apsirengti- tai yra didžiulis įžeidimas.”
“106 NEŽINAU,
kokioj subinėj tamsta gyvenai, bet mes , gimę pokaryje, tokių baisybių neregėjom. Tikrai tėvai nepirko žaislų, neturėjo iš ko, tačiau mes patys juos pasidarydavom. Mergaitės siuvo skudurines Onutes,lipdė įvairius žaislus iš molio. Berniukai – kardus , šautuvėlius , švilpynes iš medžio išsidroždavo. Pagrindiniai žaidimai vykdavo lauke. Padėdavom tėvams darbuose, žinojom savo pareigas. Ir tai nebuvo našta, tai buvo – pareiga. Sakai, moterys buvo negražios? Priešingai. Veideliai, nugairinti vėjo, švietė lyg išdažyti, net špakliaus nereikėjo. Jei atsirasdavo kaime rūkanti, tai buvo stebuklas. Ją vadindavo ” blėkine” – iš blėkos (skardos). Visos pikulės pavydėtų anų laikų kaimo moterėlėms kūno formų : ir iškilumų, ir apvalumų. Kiekvienoj troboj augo 3,4 ir daugiau vaikų. Kaip kas išgalėjo, taip rengė. Ir pasiūdavo rūbelius , ir numegzdavo, ir veltinukus nuveldavo. Nebuvo prabangos. Nesimėtė duona pasuolėm ir viskas buvo skanu. Sakai, kad 40 metų moteris atrodė pražilusi, susiraukšlėjusi. Bet dabartines 40 – metes gerai su ‘šerpe” nušveisk. Nuvalyk špaklių, pamatyk natūralius plaukus, tai išsigąsi. Chemija – visagalė, naudojama savęs ir kitų mulkinimui. Aš – už. Anais laikais moterys sendavo natūraliai. Neklykdavo veidrodyje pamačiusios žilą sruogą, tik pasvarstydavo – nejaugi senstu? O močiutės, pasipuošusios gėlėtomis skarelėmis, į turgų ar į bažnyčią traukdavo. O dabartinės ? Ne močiutės, bet tuštutės (ne visos). Miniaką užsitempia ant paklišusių ir gerokai pavytusių kojų, tat eina jauniklė. Nors į kanapes statyk. Pritiks. Apie politiką ir apie vyrus nerašau.Vėlus metas, kitą kartą atsigriebsiu.”
“As tokia “tarybine moteri” imciau bet kada ir vertinciau daug labiau uz siuolaikines fyfas, ilindusias i telefonus ir ispuikusias nuo demesio pertekliaus. Tarybines moterys visada ziuredavo i vyrus ir nesusireiksmindavo kad mol jei jau as turiu putyte tai as net neturiu kalbetis su vyrais. Nebudavo tokio dalyko kaip siais laikais, parasai zinute merginai SMS, o ji nesiteikia net atsakyti. Elementaraus mandagumo nulis. Anksciau rasydavau merginai laiska kuri gyveno kitame mieste ir i kiekviena mano laiska ji parasydavo atsakyma. Jau nekalbu apie tai kaip jos rupindavosi savo isvaizda, kiekviena pasipuosdavo kazkuo isskirtinu, pvz tais vamzdzio formos salikais/kepuremis. Kiekviena pasipuosdavo vis kitokiu. Na gal nebuvo patogumu tokiu kaip davar, reikedavo vandeni semtis is sulinio ir maudydavosi karta per savaite, bet iki siol prisimenu ta savo pirmos merginos dziundzes naturalu kvapa. O ir nereikedavo merginos depiliuotis ir vaiksciot spuoguotomis putemis. Budavo naturaliai grazios. Ir uzpakaliukus turejo kosmiskus, nes vaiksciodavo pescios visur. Nereikejo jokiu ten sporto klubu. Ech laikai buvo puikus. Siais laikais tas konsumerizmas ir visko perteklius priveda prie depresijos ir narkomanijos. 90% vyru turi priklausomybe nuo pornografijos. Siuolaikinej visuomenej paplitus samprata kad jeigu gausiu komforta tai busiu laimingas(a). Deja…”
http://goo.gl/DUylgJ