Kaune buvo tokia vieta, kurią mano vaikystėje vadino „dvidešimtpenkmečio“ (vienas tų pavadinimų, kurie atrodo normalūs tik paskui, kai prie jų pripranti, nes naujai paminėti nežinančiam žmogui jie yra makabriški, kaip Vilniuje ar tame pačiame Kaune pavadinimas „aklieji“; antra vertus, juk yra Paryžiuje Les Invalides, sutrumpintas pavadinimas nuo „L’Hôtel national des Invalides“, XVII amžiaus globos namai ir ligoninė tiems, kas liko suluošinti karų).
Dvidešimtpenkmetis reiškė LTSR, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, 25-ųjų metinių minėjimą, todėl reikia manyti, kad ši geografinė nuoroda atsirado apie 1965 metus. Po dešimtmečio, kai buvau mažas Kauno gyventojas, ji jau niekam nieko nebereiškė ir buvo tik pavadinimas, toks, kaip „Ožeškienės“. Gal vienas iš dešimties tūkstančių kauniečių šiandien (o ir tada) pasakytų, kas buvo Ožeškienė.
Šiandien nelabai kas ypatingai gilinasi į naujosios Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį.
Pirmiausia, mes nelabai esame linkę prie datų ir sukakčių. Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį mes greičiausiai šventėme tik dėl to, kad jis jau buvo suplanuotas tų, kas buvo aplink anuometinį šalies vadovą Algirdą Mykolą Brazauską ir kam tikrai labai daug reiškia sukaktys, bet šiaip jau mums visiems tai nelabai svarbu. Net ir savo žmogiškus jubiliejus, penkiasdešimtmečius ir šešiasdešimtmečius, mes švenčiame palyginti tyliai ir be fanfarų (keturiasdešimtmetis apskritai lieka be pasekmių, nė vienas lietuvis, kuriam keturiasdešimt sukako prieš keletą metų, turbūt šiais laikais negali prisiminti, kaip buvo švenčiamas jo keturiasdešimties metų jubiliejus).
Antras dalykas – ir žymiai svarbesnis – yra tas, kad mums, kaip ir visada, labai sunku suvokti, koks kalnas įkoptas. Kiek anksčiau momentas, kai Lietuvos Respublika po laisvės atkūrimo jau buvo egzistavusi viena diena ilgiau, nei tarpukario laisva Lietuva, liko praktiškai nepastebėtas, nors jį reikėjo apdainuoti garsiau, nei visas krepšinio pergales kartu paėmus.
Tarpukario Lietuvos trumpas egzistavimas, per kurį buvo pasiekta labai daug, mums buvo psichologinis atskaitos taškas, lyg tas kaladėlių bokšto aukštis, po kurio, kaip daugelis manė, neišvengiamai nebegalima statyti toliau, nes mums tik tiek Dievo duota.
Mes susikaupėme ir peržengėme tą tašką, greta visų kitų taškų – NATO ir Europos Sąjungos narystės, lito atsisakymo ir euro įvedimo, atominės elektrinės uždarymo, suskystintų dujų terminalo – ir mūsų gyvenimas net nesugriuvo ir net nesusvyravo.
Nesėkmingiausia profesija buvo pranašės Kasandros
Visos baisios pranašystės, kuriomis buvo nusėta mūsų naujoji nepriklausomybė, sudužo, tik mes per retai apie tai pagalvojame.
Kažkada A.M.Brazauskas mums buvo įrodęs, kad Lietuva negali būti laisva, nes niekaip negali rasti 15 mln. dolerių, ano meto kainomis, kad pirktų pasaulio rinkoje energijos išteklius, ir mes tikrai manėme, kad priklausome nuo Rusijos gerumo ir pasiruošimo tiekti mums pigią naftą ir pigias dujas.
Panašiai pikta mama dukrai sako, kad ji niekada neištekės, nes negali juk būti kas nors tiek aklas ir nenuovokus, kad galėtų ją imti į žmonas. „Liksi viena“, kartojo motulė, nuoširdžiai manydama, kad taip kartodama, ne motiniškai burbuliuoja, bet siūlo vaikui moksliškai paskaičiuotą prognozę.
Patys nepastebėjome, kaip perėjome nuo tos situacijos prie veidrodinės: prie naftos pasauline kaina ir kone brangiausių dujų Europoje, ir tai mūsų nenužudė, nes reikia bijoti ne didelių išlaidų, o mažų pajamų, ir mes tų išlaidų, atrodo, nepabūgome. Tai yra, mes labai daug apie jas kalbėjome ir baisėjomės, bet atėjus laikui, apmokėjome sąskaitas ir patys apsičiupinėjome: žiū, nenužudė.
Panašiai žmogus kaime, besimezgant puikiam derliui dideliame obelyne, po tris ar penkis kartus per dieną pakalba, Dieve Dieve, kaip reikės su tuo susitvarkyt, kas nuskins, suneš ir obuolienes virs, bet paskui ateina laikas, ir viskas kažkaip susitvarko: gal ir ne be pastangų, bet visi lieka gyvi.
Paskui mus turėjo pražudyti korupcija, emigracija ir net kelis kartus – Rusijos rinkos praradimas. Kartojome patys sau, kad jei rusai nepirks, tai niekur kitur niekas nepirks, ir kai tik rusai iš tikrųjų nebepirkdavo, tai kaip mat rasdavome kitur, kur parduoti. Esame nusipelnę panikos skanautojai, juodų pranašysčių gurmė. Mes mokame, kaip nervingos senos moterys, kudakuoti ir rauti plaukus ir užtvindyti prognozėms skirtą erdvę tiršta emocija, kuri taip muša per kraštus, kad nebesimato nei skaičių, nei liniuočių, nei žymų, vien tik isteriški klyksmai „skęstam!“ arba „degam!“, per kuriuos, kaip per dūmus, nieko nebesimato.
Dabar būtų net nemalonu priminti žmonėms apie tai, kiek buvo kalbėta apie tai, kaip viską iššienaus emigracija, kuri buvo rodoma (net ir tokių žmonių, kurie buvo blaivūs ir protingi, ir gebantys neblogai skaičiuoti ir prognozuoti) nelig nekontroliuojamas, nesuvaldomas monstras, naujasis maras, XXI amžiaus nematomų skėrių antplūdis, kuris turėjo palikti ne vien tuščias sodybas, bet ir gatves be žmonių ir butus, kuriuose liks vien vaiduokliai ir aidės tuščios, tamsios sienos.
Pasirodė, kad nieko panašaus neįvyko. Net rūpestingai paskaičiuota „tiksinti gimstamumo bomba“ – girdi, vaikučių nebeliks, nes niekas nebegimdo ir nebegimdys, ir pati Lietuva išnyks – buvo, pasirodo, ne bomba, o niekas, gal tik koks nors laikrodis, kuris net nesustojo, nes, pasirodo, jį galima vėl prisukti.
Net nepatogu – nes labai lengva – pasakoti apie kitus neišsipildžiusius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkį turėjo sunaikinti ir suėsti stambieji ir subsidijuoti Europos Sąjungos senbuvių žemdirbiai. Vietoje to Lietuvos žemės ūkis vartosi bedaus, gulbės pieno ir ambrozijos pataluose, jau net pamiršęs skųstis per žemomis supirkimo kainomis ir nebespėjantis pirkti dar modernesnės technikos nei ta, kuri visus stebino praėjusiais metais.
Niekas neišpardavė piktavaliams ir neiškirto visų Lietuvos miškų, ir įspėjimai, esą jau tuoj tuoj nebeliks kur paprastam žmogui išsimaudyti, nes viską aptvers spygliuotomis tvoromis godūs ir ciniški naujieji dvarininkai, kaip neišsipildo, taip ir neišsipildo.
Pasikeitęs mąstymas ir elgesys
Mes labai daug kalbėjome apie tai, kad turi pasikeisti kartos: save, ir ypač šiek tiek vyrenius už save, matėme kaip genetiškai pažeistus, ir todėl kalbėjome apie tai, kaip, girdi, reikia ir mūsų tautą 40 metų pavedžioti, kaip izraelitus vedžiojo Mozė po dykumą, ir tada jau bus atsiradusi nauja tauta, su kuria bus viskas gerai, nes ji nebebus pažeista sovietinio, okupacinio mąstymo.
Kitaip, sakėme mes vieni kitiems, nieko nebus.
Vedžiojimas po dykumą skamba gerai tik iki tol, kol nepradedi apie tai galvoti iš praktinės pusės. Kur dėsis žmonės, grįžė po keturiasdešimties metų klajonių (o Mozės ir jo įpėdinio Jozuės laikais keturiasdešimt metų buvo net ne visa karta, o greičiau pusantros kartos, žmonės ilgai negyveno, ypač tie, kam reikėjo be poilsio dykumomis klajoti)? Jų namus kažkas jau bus užėmę, jų žemes apsėję kiti ir tie kiti ne tik derlių nurenka, bet jau ir turi, kam jį parduoti, ir niekur jie nesiruošia trauktis tik todėl, kad „mes čia po dykumą vaikščiojome, tai dabar grįžtame atgal“. Net studentų kavinėje niekas keturiasdešimt metų nelaikytų užimtos vietos su puodeliu, ant kurio padėta lėkštutė, parodanti, kad savininkas išėjo parūkyti ir tuojau grįš.
Be to, nauja karta negimsta vakuume ar kokiose idealiose aukso pievose, kur ją išaugina angelai, apsaugantys naujuosius visuomenės narius nuo viso dulkino ir pavargusio bagažo, kurį atsinešė tėvai. Ne, naujoji karta
Tai nebuvo įmanomas variantas: žmonės turėjo pasikeisti įvykių eigoje, niekur nepasitraukdami nei nuo praeities, nei nuo tėvų ir senelių, kurie tą praeitį jiems nešė.
Taip ir įvyko. Kai kurie pasikeitimai tokie dideli, kad mes net patys jų kartais nebepastebime.
Pavyzdžiui – sprendimas dėl šauktinių kariuomenės atkūrimo, per kelias pastarasias dienas, buvo priimtas ne tik politikų konsensuso, kaip rimtoje, atsakingoje šalyje, bet ir visuomenės linkčiojančio supratingumo, liudijančio apie brandą („reiškia, reikia, čia mūsų šalis, mes visi darom, ką galim“).
Sunku net patikėti, kad tai gali būti ta pati visuomenė, kuri dar taip neseniai niekaip negalėjo suprasti, kas gi blogo kontrabandinėse cigaretėse, juk jos pigesnės.
Naujasis triukšmelis dėl „vaikų grobimo“ Norvegijoje, kaip labiausiai egzaltuoti visuomenės veikėjai vadina Norvegijos įstatymų taikymą Norvegijos teritorijoje ten gyvenantiems ir dirbantiems asmenims, tarp kurių yra ir Lietuvos piliečių parodė daugiau gero, negu blogo.
Tie, kas paklaikusiomis akimis bėgioja ratais ir jau pasiruošę kreidutes rašyti ant grindinio ugningus atsišaukimus, keičiantys savo profilio nuotraukas socialiniuose tinkluose į lipduką „Je Suis Gabrielius“, dabar yra nebe dominuojanti gyventojų masė, o greičiau nepikta mažuma keistuolių, kurių reikia kiekvienai sveikai visuomenei. Negali uždrausti acto garinimo, jei garintojai netrukdo aplinkiniams.
Šitai palyginus su violetine Garliavos istorija prieš keletą metų, progresas akivaizdus. Tai, kas anksčiau buvo lietuviškos visuomenės normali dalis, net įsitraukianti į politinį diskursą ir legitimizuota kai kurių politikų, dabar jau tik nebepavojinga paraštė. Tai nereiškia, kad ji visiškai niekam neberūpi, bet kritinė masė kitoje pusėje.
Net ir pažvelgus į tuos, kas šiandien yra politikai ar bando jais tapti, Lietuva yra suaugusi: paaugliški ir nebrandūs, neatsakingi operetiniai personažai, kurie anksčiau prasiverždavo iki aukščiausių postų arba klounai, net neslepiantys, kad užsiima patyčiomis iš politinio proceso vardan patyčių ir savęs aktualizavimu tik todėl, kad gali taip daryti, jau irgi yra politinės paraštės dalis, tokia šalikelė, kuri dar matyti, bet eismui jau poveikio nebedaro.
Labiausiai už viską pasikeitė būtent mados: pesimizmas ir sakymas, kad nieko nebus, pasidarė silpnųjų ir nuskriaustųjų naratyvo dalimi.
Optimizmas ir pozityvumas, nusiteikimas veiksmui ir rezultatui, nors ir buvo išjuoktas kaip klišinių motyvacinių kalbų tema, pamažu tapo pozicijomis, kurias žmonės priima jau kaip normalias, stabilias, konvencines, o ne kaip liepsnojančių akių TV evangelistų liudijimus, kurių klausosi tik tie, kas labai jautrūs tokio tipo produkcijai.
Kas toliau?
Labai sunku prognozuoti, ar kitas ketvirtis amžiaus, praleistas laisvės sąlygomis, bus toks pat paveikus Lietuvai, kaip buvo pirmoji dvidešimt penkerių metų atkarpa. Galimas daiktas, kad mus užliūliuos materialiniai turtai ir patogumas, ir tokie dalykai visada stabdo pažangą, nes labiausiai stengiasi pikti, alkani ir nepatenkinti, o mes kuo toliau, tuo labiau tokie nesam.
Tačiau gali būti ir tai, kad po 25 metų šį straipsnį kas nors skaitys ir juoksis, nes realybė, kaip tai dažnai būna, bus aplenkusi visas drąsias svajones ir pasukusi kažkur visiškai kitur, kur niekas nė nesitikėjo.