Rimvydas Valatka
Rimvydas Valatka buvo vienas svečias, kurio man nereikėjo aiškinti, kas toks. Jeigu ateitų Chuck Norris arba Dalai Lama, ar reikėtų aiškinti, kas tokie? Ne, užtenka vardą pasakyti.
Rimvydas Valatka buvo tas žmogus, kuris visus tuos atkurtos Lietuvos metus kūrė Lietuvos žiniasklaidą ir formavo jos veidą ir nustatinėjo vertybes. Klausite, kodėl tada jos tokios, kaip yra dabar? Nes ne viską gali. Be jo būtų žymiai blogiau. Be jo per daugelį metų nebūtų daugelio autorių ir jų savitų tekstų, minčių, provokacijų ir zbitkų.
Taip, be jo, tikriausiai, nebūtų iškelto Užkalnio kažkada iš obskurantiško Naujojo Židinio straipsnio-manifesto “Rusofilija – bailių sielų sodas”. Jis mane paėmė į portalą lrytas.lt, kaip ir daugelį kitų, kurių istorijų nebuvau. Jis yra mano sekmės krikštatėvis ir pribuvėjas.
Pats jis nekalba apie save taip, kaip aš apie jį, ir sako, kad numeris vienas redaktorius šalyje visada buvo Gedvydas Vainauskas. Čia tai, kas liko pokalbyje už kadro, per pertrauką.
Aš ne dėl visko sutinku su Rimvydu Valatka, o jis ne dėl visko sutinka su manim. Bet kai man žmonės sako apie mano tekstus, “aš ne dėl visko su jumis sutinku”, aš visada sakau, kad su manim dėl visko sutinka tik psichiniai ligoniai. Man niekada nepatiko skaityti apie “naktinę mokesčių reformą”, nes maniau, kad čia raiška skriaudžia turinį. Su Rimvydu Valatka mes turėjome per mūsų bendravimo metus visokio nuomonių išsiskyrimo, ir jis laidos pabaigoje, tarp kitko, įtikinamai paaiškino, kokia jo problema su Grybauskaite ir Kubilium – ir dar susprogdino netikėtumo bombą, paaiškindamas, ką šie žmonės daro gerai.
Norite žinoti, kaip aš gerbiau ir gerbiu Valatką? Aš kažkada net neėmiau į širdį, kai jis spausdino Artūrą Račą, kas yra maždaug tas pats, kas VU rektoriui pakviesti dėstyti Mildą Bartašiūnaitę arba laidos prodiuseriams – pasamdyti Graužinienę į stilistes. Neėmiau į širdį, nes maniau, ir dabar manau, kad, kaip redaktorius, gali priimti savo sprendimus ir jie bus teisingi. Kad paskui Račo ėmė nebespausdinti, irgi, žinoma, buvo jo sprendimas. Nei dėl pirmojo sprendimo priekaištavau jam, nei dėl antrojo džiūgavau. Nekalbėjome net apie tai. Nemaniau, kad jis turėtų ar norėtų su manim tatai aptarinėti.
Aš laidoje džiaugiausi sužinojęs, kad Valatkai nėra nė šešiasdešimties. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei Dievas bus gailestingas ir mūsų pusėje, dar laisvai kokius du, o gal ir tris dešimtmečius Lietuvoje galės būti ir dirbti šitas žmogus-ramstis, santūrus Sibire gimęs istorikas ir žurnalistas. Tai gal net ir geriau, negu Lietuva nusipelno.