Gerų švenčių.
Pavasaris, prasikalė žolytė (itin gausiai – ties šilumos tinklais, kur karštas garas iš žemės eina; ten pienės tokios drūtos užaugo, kaip kukurūzai, ne kokios ten nupiepusios pievų ubagės), lapeliai lenda, saulė šviečia ir, taip sakant, džiaugtis kviečia. Kaip rasti savyje pagiežos ir pykčio dar vienai skilčiai parašyti? Arba bent jau pašaipos?
Nesunkiai. Kažkaip čia buvau praleidęs, neapdairiai ir kvailai, nuostabią rūšį – žaliavalgius. Šie žmonės yra tikri gamtos stebuklai. Ir šioje skiltyje juos labai apsimoka aptarinėti, nes jie niekada šių tekstų nepamatys, juk žaliavalgis juk neateis į kavinę, kur kavos pupelės yra skrudintos aukštoje temperatūroje ir paskui dar karšti garai per jas varomi: tikras temperatūrinis nusikaltimas.
O jei koks žaliavalgis ir perskaitytų šį tekstą, nedaug skausmo: jie visi tokie perbalę, nupiepę ir užgesusiu žvilgsniu, kad ką jie padarys? Jie dažniausiai neturi net energijos internetuose atsikirsti, tik gailiai kūkčioja: „kodėl jūs iš mūsų juokiatės?“.
Apie vegetarus yra sakoma, kad tai senas indėnų žodis, kuris reiškia „blogą medžiotoją“. Veganas yra visaip kaip vegetaras, tik žymiai labiau atsilupęs: nevalgo ne tik mėsos, bet principe nieko, net ir gyvulinės kilmės vandens negeria (gyvulinės kilmės vanduo – tai toks mineralinis, kuris susijęs su žinduoliais; pavyzdžiui, „Vytautas“, „Birutė“, „Akvilė“ netinka veganui, kuris turi geriau rinktis „Vittel“ ar „Vichy“). Ir vieni, ir kiti yra aršūs, bet tik iki tol, kol nesutikote žaliavalgių.
Apie žaliavalgystę yra parašytos knygos ir išleisti žurnalai (taip – jie kažkaip sugeba užpildyti šimtus puslapių teksto turiniu apie tai, ką aš galiu pasakyti keliais žodžiais: „nieko virto, nieko kepto, jokios mėsos ir jokio kebabo, valgom žolę kaip triušiai ir kaip trintus riešutus“), tačiau jei kas nors nori pasidairyti tikros, be cenzūros, maisto pornografijos, tai geriausia paskaityti žaliavalgių forumus ir puslapius Feisbuke. Kol jūsų iš ten neišspyrė, nes išspirs labai greitai, vos tik pradėsite krizenti. O krizenti pradėsite – ne, ne krizenti, o žvengti kaip žaliavalgis arklys, kai perskaitysite apie pienių kotelius, kurie susmulkinti ir iš jų padaryti žalieji makaronai (aš neišsigalvoju), kurie yra užpilami kopūstų sunka ir tada jau kviečiu prie stalo, ragaukit, brangūs sveteliai. Desertui dar skanaus juodžemio pasiūlysim (sliekus išrankiojom), su šalto spaudimo sirupu pagardu.
Kita skaitytoja pritaria, kad kotelius valgyti galima ir reikia (aš tuo niekada ir neabejojau – visada sakiau, kad pienės kotelis yra sveikiausia augalo dalis) ir pastebi: „mes nuo vaikystės kotų bijodavom“. Čia, pripažinkim, jau visai kita tema ir klausimai tam patėviui, su kuriuo augo baikštieji vaikai, tačiau tuos klausimus turėtų užduoti jau nebe žurnalistai ir rašytojai, o visai kiti uniformuoti asmenys.
Žaliavalgiai stebina mus visus didžiuliu neatitikimu tarp to, kaip jie rūpinasi savo kūnu, ir tarp to, kaip jie po visko šito blogai atrodo. Akys negyvos, be ugnelės, įdubusios. Veido spalva – kaip užvakarykštės avižinės košės, oda kaip pacientų infekcinėje ligoninėje po to, kai dėl lėšų stokos jiems nutraukė gydymą. Entuziazmo ir gyvenimo džiaugsmo juose dažniausiai tiek pat, kiek apsnūdusioje karštą vasaros dieną plūduriuojančioje medūzoje. Tuose žmonėse nebūna nei azarto, nei aistros; jiems neįdomu nei darbas, nei seksas, nei konkurencija – jie kaip tos žolės, kurias jie rupšnoja. Arkliai ir tie, nors ir žaliavalgiai, guviau laksto ir džiūgauja.
Žaliavalgiai apie nieką nekalba, išskyrus žaliavalgystę. Kaip sužinoti, kad žmogus žaliavalgis? Ramiai, jis jums pats pasakys. Per pirmas dešimt pokalbio minučių. Ir nepasakys daugiau nieko, nes nieko daugiau jam nėra įdomu ir reikalinga. Jis gyvena savo rupšnojimu?
Kam reikia kasdien rūpintis keisčiausiais maisto produktais ir lipdyti „žaliavalgių picą“ iš trintų grikių marmalo su žolėmis ant viršaus, kad atrodytum kaip tas, kuris į save pylė viskį, alų, degtinę, rūkė po pakelį per dieną ir maitinosi kebabais ir picomis? Ne, meluoju, mano draugai, kurie neišlaikė gyvenime vieno kito posūkio ir prasigėrė, ir tai atrodo geriau, nei to paties amžiaus žaliavalgiai. Dešimtmečiai gėrimo, rūkymo ir nesveiko maisto pakenkia žmogaus išvaizdai ir nuotaikai mažiau, nei keli metai žaliavalgystės.
Be to, jūsų draugai-alkoholikai, iškosėję plaučius, bent jau turės papasakoti gerų istorijų apie kažką, kas nebus jų pačių atliekamas valgymas ir gėrimas.