Pakeistas šriftas, nežinau, ar įžiūrėsite. Bet pakeistas. Nežinau, ką dar įžiūrėsite.
Supratau, kad dar nė vieno telefono nesu turėjęs taip ilgai, kaip iPhone 5, kurį nusipirkau 2013 metų vasarą ir kuris man buvo revoliucinis posūkis – mano gyvenime principe buvo Nokia, paskui – Androidai, ir sakiau, kad nebus jokio Apple fanboy šūdo mano gyvenime, bet tai ką aš žinojau.
Nė vienu telefonu, išskyrus gal trumpai Nokia E71, kuris buvo cool rašymams, nebuvau toks patenkintas, kaip iPhone 5.
Nė vieno kito savo telefono gyvenime nebuvau remontavęs (kad nepilnamečių dukrų telefonų stikliukai vis skyla, tai čia beveik normalu): iPhone 5 buvau suskėlęs stikliuką ir dabar pasikeičiau batareiką, nes senoji jau belaikė tik 43% resurso, kas buvo apgailėtina. Nė vienam kitam telefonui nebuvau pirkęs tiek dėkliukų (penki, at the last count).
Nė vienas kitas telefonas tiek nedirbo kaip kamera mano rankose – Instagramas, Hisptamatic ir dar kitokios programos, nors labai daug naudoju FujiFilm X100s, bet šitas yra irgi darbinis arklys visiems gyvenimo atvejams.
Nė vienas kitas telefonas nebuvo toks victim of its own success, kaip iPhone 5, nes neturiu priežasties pirkti naujo.
Parduotuvėje pasakė, kad iPhone 5s ir dabar dar turbūt parduodama daugiau, negu iPhone 6 ir Plus kartu sudėjus, nes:
(1) iPhone 6 atrodo kaip Samsungas
(2) mažas elegantiškas pailgas 5 ir 5s ekranas daugeliui yra labai patrauklu (tegu ir ne visiems).
Pasikeičiau bateriją ir, kol jis taisė*, meistro paklausiau, ką jis galvojo apie iOS 9 betą (angl. bytą), sako, pasikrovė, truputį skiriasi, bet neaišku kuo.
Du kartus paspaudus mygtyką, veikiančios applikacijos išsiskleidžia į tokį gražų puslapyną.
Nepatingėjau pats parsisiųsti (pirmą kartą gyvenime instaliavau beta versiją, bet viskam būna pirmas kartas), ir pagalvojau, kad dar nemačiau tokios keistos naujos operacinės sistemos. Mažai kas pasikeitė – truputėlį šriftas madingesnis, bet labai labai subtiliai, kai kokie dalykai čiki-kliki lyg sugulė į savo vietas, ir prašom, kažkaip viskas jaučiasi tiesiog prilipę prie pirštų.
Kaip jie tai daro? Tiesiog gal turi absoliučiai visus pinigus pasaulyje, ir gali daryti ką nori, ir gali užsiimti tokia veikla, kuri net atrodo kaip perteklinė, bet rezultatas vartotojui yra nuostabus. Man atrodo.
Man tiesiog pasidarė įdomu, kiek aš dar vaikščiosiu su tuo iPhone 5, nes labai viskas faina. Watch this space. Viešpatie, koks pasidariau fanbojus, baisu.
— — —
* Apie tą taisymą jau rašiau feisbuke, ir dabar parašysiu dar. Vilniuje, Saltoniškių gatvėje, yra www.iphonedalys.lt – dėkliukų parduotuvė, kasininkė ir kabinete sėdi meistras, kuris vieną po kito iPhone taiso, draugiškai šnekėdamasis su klientais. Čia jums ne apsileidę MTTC, kurie dukros Alcatelį taisė DU MĖNESIUS – “nustatinėjo gedimą”, laukė detalių, paskui suprato, kad vėl reikia dar kitų detalių, paskui vėl laukti, laukti, laukti, ir vien kad atsiimti, reikia laukti absurdiškoje, idiotiškoje eilėje, kaip kokioje namų valdyboje ar panašiame pasityčiojime iš žmogaus, ir aš suprantu, kaip jie gyvena – jie turi daug garantinių kontraktų ir kadangi tu niekur nesidėsi, tai jie normaliai spjauna ant tavęs. Ir taip, MTTC niekada nedirba daugiau nei viena pavargusi recepcionistė. Nesvarbu kiek yra darbo vietų.
Dar pasakysiu štai ką. Kai parašiau Feisbuke apie tą remontą, keli išsigimėliai parašė savo smartass pastabėles “reklama”. Tokių pas mane mažai, aš jau esu visus išnuodijęs, bet tokie ateina dažnai ir gausiai prie straipsnių Delfi, kurie iš Laukinių Žąsų - ten komentarai netrinami, beveik. Aš jau esu kalbėjęs apie tuos šliužus, inkštirus, šuns šūdo dryžius, jie visada tą patį rašo: “reklama”, “pigi reklama”, “kur užsakymo numeris”, “už reklamą paėdė”, o jeigu neigiama apžvalga, tai “kiek konkurentai sumokėjo”.
Aš jiems linkiu numirti, ir geriausia, jei nudvėstu, pasikankinę nuo kokios baisios ligos, ir kad jų artimieji būtų aplink ir dar turėtų nutraukti atostogas, kad turėtų pašluostyti jų kruvinus karkalus, sruvenančius iš tų šėtonų pablyškusių angų.
Jie, tie žmonės, kurie viskame mato nupirktą veiklą ir komerciją, ir yra baisusis, perkreiptas, išpuvusiais dantimis, susiraukšlėjęs PAPRASTO ŽMOGAUS veidas – tai yra veidas pavydo, įtarumo ir negrįžtamo moralinio sugedimo. Jie yra pasišlykštėtini šiukšlynų dvėsnos, žmogaus pavidalo žiurkės, kurių ne tik kūnai, bet ir sielos, ir smegenys yra suėsti jų ubagystės ir chroniško nepritekliaus, kurį sukūrė jų netinkamumas jokiai normaliai veiklai, o netinkamumą sukūrė jų prastas išsilavinimas ir ambicijų neturėjimas, o prastą išsilavinimą sukūrė tinginystė ir augimas su žlobais tėvais, kurie savo ruožtu neturėjo nei ambicijų, nei norų, tik veisėsi, kaip tos pačios žiurkės, ir sėdėjo ant sofos, žiūrėdami KVN, ir gėrė saldų muskatinį rusišką šampaną ir klausė Pugačiovos ir ėdė salotas Olivjė.
Dar pabandykite man prasižioti, kad iš jų nereikia šaipytis, jų nereikia mol žeminti, kad reikia juos užjausti ir jiems padėti, reikia jiems patarti, kaip jie gali užsidirbti ir gyventi oriai.
Ne. Nx. Niekada.
Jie yra debilai, smirdantys, supuvusių smegenų niekšai, kurie yra tiek degradavę viduje, kad viskame, net nekalčiausiame teigiamo dalyko konstatavime arba aprašyme, bet kokiame džiaugsme ar džiaugsmelyje, mato merkantilinį kieno nors kito interesą ir profitą. Jie yra genetinis brokas, damaged goods, jie nusipelno paniekos ir marginalizavimo.
Taip, tai jie, šitie padugnės, jums rašys apie “dirbtines amerikiečių šypsenas”, taip, tai jie kalbės apie sintetiką gražiame popieriuke, taip, tai jie skleidžia tąsius, dvokiančius, pusiau perregimus pavydo ir pagiežos syvus apie viską, kas nors truputį gražu, estetiška, sėkminga, elegantiška. Jie yra šėtono tarnai ir jo koto glamonėtojai.
Jie per ilgai buvo saugomi ir toleruojami, pridengiant jų šlykščių smegenų lavondėmių pilkai-violetinį siaubą pašnekėjimais apie nuomonių skirtumus. Per ilgai jiems buvo sakoma, kad viskas su tavim gerai, mylėk save tokį, koks esi, su savo lizinginiu grabu, rusiška muzika, šiukšlėm gyvenime ir širdyje, ir vapše, gali mūvėti juodas kostiumines kojines prie savo šviesių basanoškių ir šortų, per ilgai buvo sutinkama, kad galima nešioti vyriškas tašytes-piderastkes, nes tipo kas kaip nori, tas taip vaikšto ir tas tą nešioja. Ir jie patikėjo, kad su jais viskas gerai.
Pažiūrėkite, net emigrantinio lygio marozai (tai yra, baisesni marozai, nei paprasti marozai), užsidėję kaverio nuotraukose savo automobilius, susilaukia tolerantiškos minios atleidimo – “na ir ką, gal jiems patinka?”, nors automobilis ant kaverio nuotraukos yra kaip plastmasinio krikštolo liustra salone ir kaip gėrimas Bosca ant šventinio stalo – diagnozė negailestinga kaip šūdo gabalas, plūduriuojantis punšo dubenyje. Visiems normaliems žmonėms šūdo gabalas punšo dubenyje yra ženklas daugiau punšo nebegerti iš to dubens, bet ne, visada atsiras kitokie darnios sklaidos kareiviai, kurie pasakys: “o tai gal kam nors patinka šūdas, negi mes jiems uždrausime”.
Nesakau, kad prakeikiu juos paskutinį kartą gyvenime. Bet turbūt paskutinį kartą šią savaitę.