Atvyksta pas jumis kritikas
Miesto Kronikos for Coffee Inn
Vasarą visiems labiau rūpi literatūra ir šiaip tekstai. Teoriškai mes visi turėtume skaityti knygas „tamsiais žiemos vakarais“, prie kokio židinio, su cigaru ir brendžio taure, bet to nebūna. Tamsiais rudens ar žiemos vakarais yra derliaus metas ir tas laikas, kai vežiojame gėrybes iš sodybų, o į sodybas vežame senas kaldras ir indus, kurie yra jau per baisūs laikyti mūsų gražiuose Vilniaus namuose, paskui mokslo metai ir ilgais žiemos vakarais vežiojame vaikus į baseinus, sporto užsiėmimus, gimtadienius ir šaudymo pratybas.
Knygas ir tekstus labiau skaitome vasarą, kai atostogos (o užsienyje internetas tai neduok tu Dieve koks brangus, todėl ranka pati tiesiasi prie analoginės knygos), arba kur nors sodyboje, kur suvežti seni moteriški žurnalai ir leidinys „Žmonės“, aštuonerių metų senumo, susivartoja ir dar kaip. Dar niekas niekada nėra pasakęs, kad štai, skaičiau gerą straipsnį žurnale, bet žurnalas tai buvo penkerių metų senumo ir todėl nuo to man mažiau patiko.
O dar kartais vasarą mums susišviečia paskaityti kažką ne tuose portaluose, prie kurių esame pripratę, kaip prie nikotino ir kofeino, ir ne tuos autorius, kurie mums kaip blogas įprotis – nekenčiame, bet skaitome – bet nueiti kur nors kitur.
Aš, pavyzdžiui, pasidariau generalinį valymą socialiniuose tinkluose ir dabar leidžiu sau matyti gal tik kokių dvidešimties artimų draugų naujienas (taip pat ir jų rekomenduojamus straipsnius), bet velniop nuėjo ne tik katukai ir visos jūsų kokteilių taurės ir visos jūsų prakeiktos atostogos, kurių išties labai pavydžiu, bet ir visi jūsų įspūdingi video, ir nekenčiamos TED konferencijos su motyvuojančiais kalbėtojais ir visa tai, kas man visiškai neįdomu.
Todėl dabar, kai netyčia užklumpu kokiame portale išsišiepusią blondinę kolumnistę, kaip lediniu peiliu iš ekrano bedančią mirtina kobros šypsena, it jaunuolio mamos, pirmą kartą pamačiusios sūnaus draugę ir nusprendusios, kad sūnus su šia sterva nebus niekada (bet tuo tarpu „laba diena, labai malonu“) ir pradedu skaityti jos rašymus, aš nuoširdžiai stebiuosi, kad tokie tekstai yra dar gyvi – maniau, visa tai pakratė kojas kartu su žurnalų straipsniais, kuriuos iš egzotinių šalelių rašė fyfos, dedančios… daug… daugtaškių… Kurios stebėjosi… puošniais čiabuvių apdarais… papročiais… ugningais šokiais…
Ne, visos bobiškos banalybės gyvos. Aš tik nuo jų atsitvėriau, bet jos visos ten, kur ir buvusios, gyvena savo beprasmį gyvenimą, ir žavi tūkstančius, kaip Mažoji Mergaitė Mašenka ar tie idiotiški snargliai „Kur gėris ir meilė“.
Jei nebūčiau pikčiausias apžvalgininkas Lietuvoje, tai man būtų atviri karjeros vartai rašyti tą žodinį kisielių, juo labiau, kad supratau, kaip tai daroma.
„Pavargę pirštai iš lėto brauko poezijos knygelę, už lango kvepia dobilai, o aš galvoju… Galvoju apie vienatvę. Klausausi… Klausausi tylos. Galvoja kirba klausimai. Neatsakyti. Kankinantys. Deginantys. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl nemokame girdėti? Savęs. Tavęs. Vienas kito. Kodėl kalbame dažniau, nei klausome?“
Tekste būtinai reikia kuo gausiau pridėti dirbtinių priešybių: „klausyti tylos“, „stebėti tamsą“, „gerti tuštumą“, kurios atrodys nesąmoningai bet kam, dar bukesniam už autorę (kaip galima stebėti tamsą?), tačiau tikslinė egzaltuotų moteryčių auditorija bus sužavėtos.
Toliau: dėliokite daugtaškius ir niekada jų negailėkite. Daugtaškis praneš skaitytojui apie susimąstymą, neužbaigtas mintis, dūsavimus ir vidinę šviesią kančią. Tai bus tas taip mėgstama išspausta šypsena, kai širdis verkia. Daugtaškių per daug nebūna.
Pasirūpinkite sakiniais iš vieno žodžio. Trumpas sakinys, kaip Hemingvėjaus knygose. Visose.
Kažkoks literatūriškai poliruotas žurnalistas prieš kokį ketvirtį amžiaus rašė (tais laikais, kai dar buvo „humoreskos“ ir „feljetonai“), ir man prieš akis dar dabar stovi ta pastraipa, aptarianti naujųjų laikų nuosmukį ir kaip dalykai nebe tokie, kaip buvo: „Dabar ne taip. Kitaip.“
Šitai perskaitė daugelis žmonių. Ir pradėjo taip rašyti.
Sau. Kitiems. Visiems. Trumpi sakiniai. Jie taurūs. Labai.
Tai yra rašytinė masturbacija. Taip rašydami, žmonės įsivaizduoja esą be galo šalti ir kieti herojai, kurių veiduose nedreba nė raumenukas, plieninės valios ir nerealios disciplinos, galintys pjūklu patys sau amputuoti ranką (jei vyrai), o jei tai moterys – išsitraukiančios iš širdies ten susmeigtus peilius, kaip uodo įkandimus. Jos labiausiai už viską mėgsta dainą: „I will survive“ ir kūkčiodamos vaidina didvyres.
Joms neuždrausi rašyti, ir nereikia. Bet kartais jaučiuosi toks laimingas, kad jas skaitau itin retai.