Visos lazdos tiesios ir nelankstytos
Sveiki, aš esu Andrius Užkalnis, ir aš esu lazdų lankstytojas.
Vienas dažniausiai girdimų komentarų, siunčiamų man (be tų “laikas pradėti vertinti sporto klubus”, “išsiplauk galvą” ir “taip tik parodei savo žemą kultūrą”) yra “Užkalni, perlenkei lazdą”.
Jau beveik praėjo laikai, kai vien už tą posakį banindavau ir užmiršdavau žmogų visiems laikams, nes, kaip jau esu sakęs, man sakyti, kad aš perlenkiau lazdą, tai yra tas pats, kas sakyti krepšininkui, kad jis mėto kamuolį į krepšį.
Lazdų perlenkimas yra tai, ką aš darau. Lazdų perlenkimas yra mano profesija, mano uždarbio šaltinis, mano išskirtinumas, ir mano bilietas į sėkmę, ir mane stulbina ir glumina tai, kad vis dar yra žmonių, kurie negali suprasti, kad tai, kaip aš rašau ir galvoju, ir yra Užkalnio rašymas, ir kitoks nebuvo, ir kitoks nebus.
Ir, jeigu ką, tai būtent toks rašymas ir padarė mane labiausiai skaitomu Lietuvos autoriumi (ir, jeigu ką, dabar galit parašyt “skaitomiausias – nereiškia geriausias”, ir būsit surinkę dar penkis taškus banalybių Olimpiadoje ir priartėję prie Capt Obvious prizo).
Dar labiau mane glumina, kaip daug yra genetinio broko nešiotojų, kurie nežino, kad galima neskaityti portalų, kurie nepatinka, autorių, kurie erzina, knygų, kurios neįdomios. Čia laisva šalis, jūs laisvi skaityti tai, ką norite. Nereikia niršti ant manęs, jei aš rašau taip, kaip jums labiausiai patinka, ir jūs skaitote, o paskui kaltinate mane dėl to, kad suvokėte, kad turėtumėte geriau skaityti ką nors kitą, bet neturite tam nei valios, nei intelekto, nei drąsos, nes esate avys.
Dauguma jūsų – avys, vaikomos bet kaip ir bet kur, bevalės ir stumdomos, kurios tik ir sugeba nubindzendamos bliauti: “viskas, daugiau neskaitysiu”, “viskas, paskutinis kartas”, “unsubscribe” – bet tie pareiškimai yra viskas, kam užtenka jūsų energijos.
Net šitas postas yra pakartojimas to, ką jums esu daug kartų sakęs, ir galite sakyti “pradedi kartotis”, “nusibodai” ir “kiek galima”, bet kas labiau apgailėtinas, ar tas, kas rašo jums tą patį, ar jūs, kurie tą patį skaitote, ir skaitote, ir skaitote. Jūs bevaliai. Jūs avys. Štai, pakartojau dar kartą, ir dar kartą pakartosiu, o jūs skaitysit, ir skaitysit, ir skaitysit.
Ir parašysit dabar: “turi psichologinių problemų”, “kažkas turbūt labai skriaudė vaikystėje”, nes visi esate įgalūs diagnozuoti, tik taip jau knieti diagnozuoti žvaigždes, įžymybes ir elitą (pastebėjote, kaip dažnai save vadinu elitu – jūs niekada to nepraleidžiate, o aš tai žinau, ir lodau jus, kaip šunis ant lenciūgo; na ir kas, kad 500 kartų taip pat, jūs gi lojate ir lojate vis taip pat patikimai), kad pamiršote diagnozuoti save, su savo lizinginiais Toyotos kibiriukais ir Mazda Budget karučiais su motorėliu, ankštais butais rajonuose, kuriuose niekas nenori gyventi, bet jums tenka, darbais, kurių nekenčiate, viršininkais, kurių bijote, vaikais, kurie jūsų negerbia ir neklauso, vaikščiote vieni pas kitus į svečius ir ėdate tas pačias baltas mišraines ir visus iki gyvo kaulo užknisusius “firminius” skruzdėlynus, kurie yra visi vienodi, kaip Norfos vežimėliai, bet jūs sakote, “čia mano slaptas receptas, neišduosiu”, nors jūsų slaptas receptas yra tiek pat slaptas, kaip piršlio prikolai per vestuves provincijoje.
Mano rašymai yra taip skaitomi ne todėl, kad ten “purvas” (purvas yra jūsų galvose, jei taip sakote), o todėl, kad jie yra tiksliai tai, ko jums reikia.
Kai jūs man sakote, kad perlenkiau lazdą, jums atrodo, kad jūs mane sukritikavote, tačiau iš tiesų jūs man pasakėte, kad savo darbą padariau gerai ir esu teisingame kelyje.
Jūs galite užspringti ir iš esmės netgi užsipisti grabais, man kartodami, kad mano rašymo stilius yra “laikinas”, “žemas”, “pigus” ir “primityvus”, ir kad jūs kiaurai matote visą šią naujųjų laikų komerciją, nuo kurios jus purto.
Kuo daugiau jūs spjaudote savo kritikos, tuo daugiau aš gaunu dėmesio ir tuo daugiau mane samdys ir tuo daugiau man mokės, ir nėra nieko, ką jūs galėtumėte padaryti, nes jūs esate bevalės ir bailios avys. Ne visi, žinoma. Čia ne laiškas man brangiems skaitytojams ir protingiems žmonėms – jie žinos, kad čia ne apie juos, o jūs, durniai, jų net nepažįstate ir su jais nesusiduriate.
Ir jei jūs manote, kad už tokį savo gyvenimą aš po mirties eisiu į pragarą, tai jūs iš dalies teisūs, bet tik iš dalies. Kai mes susitiksime pragare (o kad jūs ten nukeliausite anksčiau manęs, niekas net neabejoja), aš būsiu tas, kas jums skaitys motyvacines paskaitas ir deklamuos savo poeziją, kol jūs turkšitės karštos smalos kubiluose, kurie bus taip panašūs į tuos kaimo turizmus, kurie taip džiugino jūsų negudrias subines, kol vilkote savo nūdnus gyvenimus ir graužėte skurdų savo būties kaulą.