Seniai jau nerašiau apie bendravimą su skaitytojais, ir gerai, kad nerašiau, nes reikia daugiau rašyti tekstų, o ne narplioti procedūrinius dalykus.
Tačiau dabar yra šiokių tokių pasikeitimų, kuriuos turiu trumpai paaiškinti.
Kad straipsnių skaitomumas išaugo, matote patys – ir dėl to, kad dabar rašau Delfi, kuris yra skaitomesnis, ir dėl to, kad Delfi rašau daugiau, negu rašiau Lietuvos ryte, ir todėl, kad išgryninau kai kurias temas, kaip šita, apie emigrantus, kurios susilaukia neregėtų skaičių, kaip ir apie Kauną arba valgyklą.
Man labai patinka ir sekasi rašyti filmų recenzijas, ir bus daugiau tokių tekstų, kaip šitas, apie seną dokumentinį filmą apie krepšinį, kuris pasakoja daugiau ne apie krepšinį, o apie Tarybų Lietuvą.
Feisbuke sekėjų skaičius šiandien viršijo 34 000, Instagrame šią savaitę – 5000 (antrasis skaičius man įstabesnis, nes FB turi visi, o Instagramas yra vis dar nišinis produktas), šiek tiek mažiau Twitteryje, kuriuo, maniau, niekas Lietuvoje nesinaudoja. Net Google+ mano profilis turi beveik 2 mln views, like, whoa. Ir tai yra tinklas, kuris iš esmės visiems, taip sakant, na, rūpi truputį mažiau, nei nė kiek. Laukinės Žąsys apskritai yra kosmose, Protokolų skaitomumas džiugina ir mane, ir reklamdavius, na, ir laidos Žinių Radijuje visada topuose, kad ir kaip tai erzintų senuosius radijo klausytojus, kurie kas savaitę rašo, kad jau dabar tikrai išsijungs visiems laikams.
Čia ne dėl pasigyrimo (gerai, kažkiek dėl pasigyrimo irgi, nes aš esu tiek pat tuštybės ir pasididžiavimo pilnas, kiek ir daugelis kitų), bet tiesiog aiškinu situaciją, kad suprastumėt kontekstą, kuriame pribrendo mano sprendimas.
Visa veikla (ir dar nauja, apie kurią netrukus sužinosite) užima vis daugiau mano laiko, ir komentarų srautas yra labai didelis, ir jis geria laiką. Feisbuke man jau tapo įprasti postai su 1000+ like ir over 100 komentarų, dabar žiūriu į paskutinį DELFI straipsnį, ir ten į mane žiūri 2458 komentarų – čia ne tik į kai kuriuos atsakyti, čia jau visų perskaityti seniai nebeįmanoma.
Internetas ir ypač Facebook yra laiko vampyrai. Šeštadienį buvo diena be socialinių tinklų (no FB, no Twitter, no Google+, no Instagram), ir ne tik išgyvenau, bet labai padėjo ir pradžiugino – atsirado laiko kitiems dalykams, naujoms mintims, ir ultimately būsiu toks geresnis savo skaitytojams. Todėl darysiu tai dažniau.
(1) Kartą per savaitę diena be FB*.
* Taip, žinau, daugelis kolegų, klientų, potencialių užsakovų ijunko naudoti FB messenger kaip pakaitalą telefonui, SMS ir emailui. Atpratinsiu. Kam reikia, žino mano telefono numerį ir emailą. Kam nereikia, nežino, ir taip dar geriau.
Toliau. Savo trenerio Andriaus Pauliukevičiaus paakintas, pradėjau esminį FB srauto tvarkymą. Iš draugų metu nedaugelį (didieji valymai jau praeityje), nebent tikrai negaliu suprasti, kodėl tas žmogus yra mano drauguose, bet šimtai jau unsubscribed, ir jų bus dar.
Man daug kas neįdomu – atostogų nuotraukos (visos vienodos, taip, ir mano irgi), jūsų giminės kurių nepažįstu (ir galimai net jie nepažįsta manęs), kažkokie seminarai, kuriuose jūs sėdite konferencijų salėje, rusiškų tinklalapių apie Ukrainą šierai, debiliški video apie kokią nors bobą, kuri 2006 metais nemokėjo parkuotis Filipinuose ir išdaužė septynis automobilius bandydama tai padaryti, linksmos beždžionėlės, drinkai bare su linkėjimais draugams ir pavydo komentariukais iš tų, kas šiandien ne tame bare, ir taip toliau. Man tai neįdomu, ir man gaila tų kelių sekundžių ir minučių ir valandų, kurios tam susivalgo. Aš turiu darbą – turiu jums rašyti, ir man tai trukdo. Taigi:
(2) Mass unsubscribe.
Toliau. Esminis dalykas – aš beveik niekada neatsakinėsiu į jūsų komentarus po mano FB postais. Aš to jau dariau pakankamai, ir tai nepadeda: protingi ir taip žino atsakymą, o durniai nesupranta, net kai jiems atsakai. Waste of time and effort.
Todėl man principe iš esmės bus nesvarbu, kiek durnų klausimų ir smartarse remarkų bus po postais ir straipsniais, tegu floodinasi ir skleidžiasi, atsakymų nebus, išskyrus išimtinius atvejus, bet ir tie bus be galo retai.
Taip, interaktyvumo bus mažiau.
Bendrauti su manim bus kiek sunkiau: jei kažkas neaišku, skaitykite mano straipsnius ir knygas, klausykite ir žiūrėkite laidas, ateikite į paskaitas ir susitikimus, ir šiaip, kažkiek bandykite stengtis patys. Tai sakau nepiktai, tiesiog jūsų šimtai tūkstančių, o aš vienas su 24 valandomis. Režisierius po kiekvieno spektaklio nesėdi teatro fojė ir neatsakinėja į žiūrovų klausimus, kaip reikia suprasti tą ar aną, taip pat ir po filmo nėra galimybės susisiekti su scenaristu ir režisieriumi ir visada tikėtis atsakymo.
Pagaliau, dar vienas dalykas.
(3) Mažiau susirašinėjimo.
Aš neatsakinėsiu į visus laiškus, ką iki šiol stengiausi daryti. Pasiūlymai kokiems nors barteriams, ką nors chaliavai pareklamuoti arba šiaip “ką jūs galvojate apie tai ir tai”, deja, negalės gauti jokio arba beveik jokio dėmesio. Aš negaliu sau to leisti.
Aš jau seniau nežiūriu beveik jokių siūlomų video, išskyrus tuos, kuriuos man atsiunčia gal 10 artimiausių draugų.
Jau anksčiau esu sakęs, kad pasiūlymai “gal paplepėsim prie bokalo alaus” su nepažįstamais žmonėm yra praktiškai nulinė galimybė – nepykite, nes (a) man neįdomu ir (b) aš net su artimais draugais surandu galimybę pakalbėti tik po kelių mėnesių derinimo, ir mano artimi draugai tai žino. Aš pats žinau, kad esu per geras ir dažnai pernelyg besirūpinantis neįžeisti ir neįskaudinti žmonių, kurie man geri.
Aš ir toliau būsiu geras man artimiems ir brangiems žmonėms, tačiau savo laiku, darbingumu ir savijauta rūpinsiuos daugiau, nes jeigu ne aš, beveik niekas kitas manim nepasirūpins.
Ačiū už supratingumą ir ačiū, kad skaitote.