Verslo Klasė, 2013 m. sausis
Jis grįžo į Vilnių po septyniolikos metų užsienyje. Jo klausė, kaip sekėsi adaptuotis?
Jis gūžčiojo pečiais ir visiems sakė, kad jokios adaptacijos nebuvo, pats stebėdamasis: gal kažko nepastebėjo ar nesuprato? Nes juk iš tiesų nebuvo jokios adaptacijos. Išvažiavęs iš šalies per atkurtos nepriklausomybės ankstyvą rytmetį, jis grįžo į visai kitokią vietą, pažįstamą tik iš pastatų vaizdų ir gatvių pavadinimų. Bet nuo pat pirmosios dienos nėrė į miestą vėl, kaip į mylimiausią seną švarką, kur nė viena siūlė nespaudžia ir visos kišenės kaip sykis tokios, kokių reikia. Ir visos sagos užsisega patogiai ir patikimai.
Tas žmogus buvau aš. Aš jau pusantrų metų bandau suprasti, kodėl Vilnius man buvo toks geras ir dosnus. Kuo daugiau aiškinausi, tuo giliau klimpau į mistiką.
Nesuprantamų sutapimų šventė
Gal tai buvo sutapimas, kad įsikūriau ten pat, kur paskutinę naktį prieš išvažiuodamas 1995 metų sausį praleidau toje pačioje Bernardinų gatvėje, kur prieš išvykdamas dirbau, tik dviem namais toliau? Ar kad mano mama jau penkiolika metų vaikšto į darbą Dailės Akademijoje ta pačia gatvė, pro tas duris, kur dabar įsikūriau aš? O gal tai, kad vesdami dukras į Vilniaus Tarptautinę Mokyklą, praeiname pro Švietimo Ministeriją, pro tą langą, už kurio daug metų sėdėjo mano žmonos tėvas, amžiną jam atilsį? Ar tai, kad paskui iš mokyklos išeiname į Pilies gatvę pro Literatų gatvę, kur kažkada gyveno mano senelis?
Galėčiau vardinti ir vardinti, bet ar tinka tokiais dalykais žavėtis suaugusiam žmogui? Anne Jennings, 42, vilnietė iš Dublino senamiesčio restorano „Bistro 18“ savininkė, man pasakoja, kad visa jos šeima – trys seserys ir tėvai – po gyvenimo tai šen, tai ten pasaulyje, galutinai susitiko Vilniuje ir čia visi gyvena. „Jei pažiūrėsite į Senamiesčio žemėlapį, mūsų visų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios kaip taisyklingas trikampis“.
Čia kaip iš knygų, kurios išpopuliarėjo, po „Da Vinčio kodo“. Kurgi ne. Anne man pasakoja toliau: vieną kartą, sako ji, į restoraną atėjo senas vyras ir atsisėdo pirmojoje salėje, arčiausiai gatvės, veidu į mažą šoninę salę. Kai jis pradėjo verkti, jo paklausė, kas atsitiko. Pasirodo, ten, mažojoje salėje, kažkada buvo jo kambarys. Jis atėjo ir atsisėdęs žiūrėjo į savo praėjusio gyvenimo teritoriją. „Man žemė susiūbavo po kojomis,“ pasakoja Anne.
Žemė po kojomis tose patalpose gali siūbuoti ir man. „Žiūrėkite,“ parodau aš, „prie to stalo sėdėdavau aš su savo žmona, kai mes dar nebuvome vedę.“ Kai čia kažkada buvo vaikų kavinė, sėdėdavome mudu, ir dar Edward Lucas (50), dar vienas vilnietis, gimęs Anglijoje, su kuriuo tais laikais dirbome Vilniuje. Edward Lucas šiais laikais yra vienas „The Economist“ redaktorių.
Nėra vietos užsieniečių klubams
Gyvenęs Vilniuje 1992-1994 metais Vokiečių, Pušų ir Basanavičiaus gatvėse (čia jo vyriausias sūnus , gimęs Taline, išmoko „ropoti, vaikščioti ir kalbėti“), Edwardas man šiandien sako, kad jis ir dabar, kiekvieną kartą atvykęs į Vilnių, bando nusileisti Didžiąja gatve, paskui Pilies, o paskui pereiti tilteliu ir patekti į Užupį. Nors pats Edwardas, sako „skeptiškai žiūrįs į antgamtinius dalykus“, jam kiekvienas pasivaikščiojimas prie Aušros Vartų yra kaip maža piligrimo kelionė.
Su Edwardu Londone ir su Anne Vilniuje kalbėjau, norėdamas suprasti, kodėl mano sostinė yra tokia dosni atvykėliams. Vilnius yra ne tokia vieta, kur užsieniečiai, vos atvažiavę, sulenda į savo klubus ir bendruomenes, užsidaro už savo sienų ir bendrauja vieni su kitais. „Man tie užsieniečių klubai neįdomūs. Kam važiuoti į užsienį, jei bendrausi su saviškiais?“, sako Edward Lucas.
Gal ir taip, tačiau daugeliui juk atrodo kitaip? Bet Anne Jennings irgi man kalba taip pat. Ji nesistengia puoselėti jokios formalios airių bendruomenės, ir ji, ir jos vyras lietuvis bendrauja su visais, kaip paprasti vilniečiai. Nors, tiesą sakant, mano pastebėjimu jos restoraną labai mėgsta svetimšaliai, gal dėl to keisto tarptautinio pojūčio. Senajame žydų kvartale, Stiklių gatvėje, airės ir lietuvio bistro su tarptautiniu meniu ir vyno lentynomis per visą sieną, man turbūt tai viena iš Vilniaus vertybių išraiškų.
Kaip ir tokie fejeriški reginiai, kuriuos mačiau Katedros aikštėje Naujųjų Metų naktį, po dvyliktos, žingsniuojančius Harė Krišnos bažnyčios pasekėjus, besiplaikstančius šviesiais drabužiais, lyg vasarą, tarp girtų miestelėnų, svirduliuojančių su pigaus putojančio vyno buteliais. Palyginti su tuo, stačiatikių dvasininkai pilna tarnystės apranga, einantys per Senamiestį su pirkiniais, atrodo jau visai kasdieniškai.
Svetimųjų miestas
Liisa Leitzinger (42), iš Helsinkio, vilnietė jau 17 metų, atsidūrė Vilniuje netikėtai pati sau, dabar jaučiasi gal ir galinti grįžti į Suomiją („aš palieku duris atviras“), bet Lietuvoje, sako ji, labai džiugina jausmas, kiek gali pasiekti vienas žmogus. „Didesniuose miestuose būtų sunkiau ką nors pradėti ir pasiekti pokyčių,“ sako Liisa, kuri yra viena iš Vilniaus Tarptautinės Mokyklos įkūrėjų. Ji bandė su vyru ir šeima dvejus metus gyventi Sarasotoje, Floridoje, bet pasiilgo Vilniaus ir grįžo. „Man Floridoje buvo pernelyg paprasta. Buvau tokia laiminga, grįžusi atgal ir išgirdusi pirmuosius nemandagius žodžius iš taksi dispečerės. Man patinka lietuvių temperamentas ir man patinka iššūkiai. Šito Vilniuje yra daug.“
Vilnius visada yra iššūkis, sako man ir Mantas Adomėnas (40), politikas, kelerius metus gyvenęs Kembridže (teisingai reikėtų tarti „Keimbridžas“, bet ką jau padarysi, kad lietuvių kalbininkai angliško tarimo mokėsi iš rusiškų šaltinių). Tačiau Mantas turi galvoje visai ką kitą, nei užsieniečiai, atvykę iš tvarkingų šalių ir bandantys priprasti prie post-sovietinės rytų Europos nepatogumų.
2008 metais mokslininkas Laimonas Briedis išleido knygą anglų kalba Vilnius, City of Strangers (Baltų Lankų leidyba, Vilnius), kurios pavadinimo vertimas („Vilnius savas ir svetimas“, kai turėjo, privalėjo būti „Vilnius, svetimųjų (arba nepažįstamųjų) miestas“) ne tik klaidina skaitytoją, bet ir nubloškia į banalybės užutekį, sovietinės rašymo mokyklos klodus: „Niujorkas – prabanga ir skurdas“, „Airija: tolima artima sala“.
Toje knygoje pasakojama apie tai, kad Vilnius visais laikais buvo miestas, kuriame maišėsi bendruomenės, tautybės ir tikėjimai. Tai lyg ir visų pripažinta, tačiau netrukdo visiems vėl ir vėl bandyti miesto savintis, tačiau jis liko namais visiems, ir kartu svetimas kiekvienam.
Daugelis tų, ką Laimono Briedžio knyga pašiurpino, kaip kosmopolitinė ir pasidavėliška (kurgi ne – autorius su lietuvišku vardu ir pavarde neduoda atkirčio visiems uzurpatoriams, visokiems ten lenkams, gudams ir žydams), guodė save mintimi, kad daugiatautis Vilnius yra jau tik istorinis reiškinys, o jo įvairios bendruomenės šiandien – tik dekoratyvinis miesto prieskonis, nes miestas, girdi, šiandien ir visiems laikams yra lietuviškas, kaip ir sumanė Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas. Nors, žinia, pastarojo kompiuteryje net lietuviškos klaviatūros nebuvo, kaip sako istorikai.
Užsieniečių istorija tebesitęsia
Man tačiau atrodo, kad Vilniaus daugiatautiškumas ir nepriklausymas niekam, nors Gedimino pilies bokšte plėvesuoja Lietuvos trispalvė yra tebesitęsianti istorija. Šiandien atvykę užsieniečiai (o pati ryškiausia naujai atsiradusi kalbinė grupė XX ir XXI amžių sandūroje tikriausiai būtų anglakalbiai: anglai, amerikiečiai ir angliškai kaip gimtąja kalba bendraujantys skandinavai) vėl įsilieja į miestą taip pat, kaip prieš šimtmečius tai darė žmonės, kalbantys kitomis kalbomis.
Kodėl Vilnius – šiaurinis, šaltas, šlapias, dažnai nelabai patogus miestas – vis dėlto taip greitai tampa namais?
Lietuvos sostinė yra miestas, kuris didžiajai daugumai jo gyventojų yra nauja vieta. Tačiau kodėl užsieniečiai taip lengvai tampa vilniečiais, neužsisklęsdami savo tautiniuose rezervatuose, kaip tai matyti daugelyje kitų pasaulio miestų, kur svetimšalių bendruomenės gyvena sau, nesusiliesdami su vietiniais?
Aš jau citavau Mantą Adomėną, sakiusį, kad Vilnius visuomet yra iššūkis. Kad ir ką kalbėtų banalių turistinių frazių platintojai apie siauras mielas Senamiesčio gatveles, mažas parduotuvėles ir kvepiančias kavinukes, vis dėl to dvasine prasme tai ne jaukūs namai, apglostantys ir apklojantys, o vieta, reikalaujanti dalyvavimo. Reikalaujanti, kad ją rimtai vertintų.
Jie ilgisi kaimo
Ar tiesa, klausiu Manto, kad Vilnius yra pats dėkingiausias ir mylimiausias tiems, kas jam pasiruošęs? Tiems, kas pats nori ir yra pasirengęs jį mylėti? „Be abejo“, sako jis, ir paaiškina, kad Vilnius ir šiandien tebėra iš esmės atvykėlių miestas be šeimininkų.
Čia šeimininkauja kaimiečiai. „Jeigu Kaune žmonės sekmadienį po pamaldų eina į kavinę, Vilniuje jie ir šiandien būriuojasi prie bažnyčios, kaip kaime,“ papasakoja Mantas Adomėnas detalę, kuri man primena kitą vilniečių bruožą: naujoje darbovietėje ar kur kitur formuodami naują socialinį draugų ratą, vilniečiai dažnai (arba beveik visuomet) klausia naujų pažįstamų, „ o jūs šiaip iš kur?“. Tas „šiaip“ reiškia, kad klausiama ne apie tai, ar žmogus yra iš Lazdynų ar Žirmūnų – tai klausimas apie tai, kur žmogus važiuoja per Vėlines ant kapų – į Lazdijus ar į Skuodą. Iš kur tavo tėvukai kilę?
Kadangi sostinės gyventojai nėra visiškai susigyvenę su savo miestu ir ilgisi gimtojo sodžiaus, jie tai pareiškia įvairiais būdais, kurių pirmasis – gyventi lyg ir Vilniuje, bet iš tikrųjų kaime, nuosavame name, kažkur tokiu atstumu, iš kur į darbą galima būtų palyginti greitai atvažiuoti. Vilniaus apylinkės visos užklotos teritorijų, kur gyvena vilniečiai, vertinantys Vilniaus oro uostą, parduotuves ir kitokias reikalingas įstaigas, bet paties Vilniaus jiems nelabai ir reikia, ir jie nesijaučia esą jo šeimininkai.
Viena vertus, kai nėra šeimininko, tai sudaro pavojingas galimybes turtingiems provincialams, atvykėliams iš mažų miestukų, neturintiems supratimo apie sostinės prasmę ir jo klodus, tvarkytis pagal savo kaimietišką supratimą („euroremontų“ pagalba, paaiškina Mantas Adomėnas), ir dažnai ką nors sudergti ir suvulgarinti.
Tačiau tas pats šeimininko nebuvimas, tas jausmas, kai kas nors paklausia kelio, o tu jam beveik atsakai „aš pats čia nevietinis“. Būtent dėl tos priežasties atvykėliai, apsidairę į pačius vilniečius, kurie mieste dažnai jaučiasi ir elgiasi kaip svečiai (jau ko vertas veik patologinis gatvių pavadinimų nežinojimas – tai dar vienas kaimietiškumo požymis, kai vietoje gatvių pavadinimų pradedama pasakoti apie tai, į kurią pusę sukti po kokio prekybos centro; Vilniaus žmonės labai dažnai, paprašyti pasakyti adresą, beveik kategoriškai atsisako jį išduoti ir pradeda aiškinti, po kurios degalinės kur pasukti ir kai pamatysi kokią iškabą ir kur eiti tada), patys pasijunta žymiai drąsiau.
Tampa savas staiga
Lygiai taip pat koks nors Londonas ar Niujorkas padaro žmogų niujorkiečiu staigiai, akimirksniu: nelegalas serbas taksi vairuotojas, tik prieš kelias savaites atvykęs miestan, gali pasijusti išties vietiniu, nes tikrieji vietiniai dažnai žino lygiai taip pat mažai, kaip ir jis pats, ir papuola į tas pačias pinkles ir nepatogumus. „Ta prasme Vilnius yra kaip Lietuvos Amerika,“ sako Mantas Adomėnas, ir prisimena, kad būdamas Biškeke, Kirgizijoje, paprašė pamatyti vietos gyventojų kapines. Tokių, jam atsakė, mieste kaip ir nėra: čia palaidoti tik rusai, nes praktiškai visi miesto gyventojai po mirties keliauja ten, iš kur atvykę, į gimtąjį kaimą, kur ir laidojami.
Mantas siūlo man atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagrindinė Vilniaus gatvė, kylanti nuo Katedros aikštės, Pilies, Didžiąją ir įsiremianti į Aušros Vartus, žiūri beveik į niekur, tai yra į sieną už keliasdešimties kilometrų, už kurios yra Baltarusija ir tos žemės, kurios kadaise buvo valdomos iš Vilniaus ir be kurių sostinė, kaip valdovė, yra lyg su nukirsta savo esybės dalimi. Lygiai taip pat ir Baltarusija niekada savo pojūčiu negali būti pilna, būdama atkirsta nuo Vilniaus pilių, mūrų ir bažnyčių.
„Vilnius turi pasienio atmosferą – tereikia netoli pavažiuoti automobiliu, ir pateksi į vieną iš dviejų diktatūrų, Baltarusiją arba Rusiją,“ sako Edwardas Lucas, ir aš pagalvojau, kad pasienio miestai visada turi ryškesnį pojūtį, taip pat kaip ir dvi spalvos ant popieriaus lapo pradeda ryškiau skambėti, kai kiekvienos jų dėmė apibrėžiama juodu kontūru.
Panašiai, kaip San Diegas, prie Meksikos sienos Kalifornijoje, ar Chabarovskas, iš kur, už Amūro upės, matosi Kinija, pasienio miestai dažnai turi ypatingą, keistą „pasaulio krašto“ savybę, kuri paryškina jusles: panašiai, paskutinį vakarą būnant kur nors užsienio šalyje prieš skrydį namo, viskas jaučiasi įdomiau ir maloniau, nes tai lyg kelionės pakraštys, lyg paskutinis alaus gurkšnis stiklinėje ir paskutinė cigaretė pakelyje.
Vilniuje Vakarų civilizacijos pojūtis irgi yra aštresnis dėl tos pačios priežasties. Aušros Vartų Dievo motinos paveikslas irgi yra ypatingas ne tik savo stebuklingomis galiomis, bet ir keistai bizantiška išvaizda: nors mes prie jo pripratę, kaip prie savo, tai yra iš esmės rytų, stačiatikių bažnytinės dailės kūrinys su visa tviskia puošyba, metalo rūbais ir karūna, paliekančia žiūrovui tik tapytą veidą ir rankas.
***
Kad ir kiek svarstyčiau ir klausinėčiau žmones, ypatingo Vilniaus jausmo paaiškinimo, tos paslapties, kodėl jis gavosi toks romantiškas, bet kartu dygliuotas, aš taip ir nesugalvoju.
Vilnius – aptriušęs, duobėtas, bet savo skurdo išsaugotas viduramžiškos struktūros miestas su barokiniu užpildu. Mantas Adomėnas paaiškina, kad būtent dėl neturto vilniečiai niekada neturėjo galimybių ištiesinti gatves, statydami buržuazinius XIX amžiaus pastatus: tik palyginti nauja, kylanti į kalną, Basanavičiaus gatvė, dar Gedimino prospektas, yra tiesūs ir erdvės prieš pastatus atitinka jų dydį. Ten ir dar keliuose, iš konteksto iškrentančiuose, atvejuose Senamiestyje, kur XIX amžiaus pastatai pagal ano meto reikalavimus atstumti nuo gatvės ir skiriasi nuo monumentalių gatvių siaurumos, atkartojančios gotikines linijas, ir atrodo kaip išmušti dantys.
Pagalvoju, kad ačiū Dievui, kad Vilnių ne kartą gelbėjo būtent tas pinigų trūkumas ir politinės valios nebuvimas, antraip būtų daugiau tokių randų, kaip gabalą Senamiesčio užgulusi vulgari ir provincialios išvaizdos (alėja su medžiais ir suoliukais, miestelėnų trynimosi vieta apsnūdusiame gubernijos mieste) Vokiečių gatvė būtų atkartota daug kur, o nejaukus, nemalonus ir bukakaktiškai tiesus Gedimino prospektas, besibaigiantis Seimo rūmų ir stalininės Mažvydo bibliotekos nykuma, būtų ne išimtis, o tikroji miesto tapatybė.
Vilnius dygliuotas, nes pats nesiveržia žiūrovui į glėbį, žavėdamas jį ir kedendamas mezginiuotus drabužius, kaip Paryžius ar Venecija. Jį žmonės pradeda mylėti, patys to nesuvokdami, ir pasiduoda miesto valiai, patys nesuprasdami, kodėl taip vyksta.
Būtent todėl Vilnius, prikišamai nelendantis ir nepareiškiantis savo išskirtinumo, yra tyliosios galios pavyzdys, kuris, atrodo, žada toks likti visada, nes tik snaudžia ir stebi pro šalį plaukiančius žmonės ir tautas, brėžiančius savo laikiną pėdsaką.