Kaip bet kuris paradas su plakatais (ar nacių, ar gėjų, ar komunistų) naudingas toleruokliams, nes gali iškosėti dar daugiau rūpesčio išvagotų tekstų apie “Kur gi einame? Graudu!”, taip ir interneto mūšiai turi vieną teigiamą savybę: į viršų išplaukė visas susirūpinusių visuomenės kitimais keliaujantis cirkas.
Jie duoda pramogą mums visiems. Mes turime būti dėkingi.
Vienas didžiausių šio cirko olegųpopovų be languotos kepurės, Bozo Be Pykčio (išskyrus tuos atvejus, kai su pykčiu), vis aktyviau įsijungiantis į kovą už teisibę ir degenruojančios visuomenės protinimą, Leonidas Donskis, skėlė ir nestabdė.
Delfyje straipsnis, pavadintas “Užmušk priešininką veidaknygėje, arba egomaniakai diktuoja naująsias madas“, pataiko į visus žanro reikalavimus.
Galima būtų susumuoti taip: atėjo laikas, kai vis mažiau visuomenės dėmesio tokiems, kaip aš, vis daugiau dėmėsio įžūliai įsibrovusiems chuliganams tokie, kaip jie, ir tai yra blogai.
Reikia kažką keisti, dėsto Donskis, bet, kaip pats sako, nežino ką, ir straipsnio gale nusprendžia, kad jeigu norit būti tokie, tai ir būkit tokie, o aš su jumis nebūsiu.
Kitais žodžiais tariant, Leonidas Donskis jaučia ir mato, kad taisyklės pasikeitė. Jis sako, kad tai yra blogai, ir net neslepia, kad tai yra blogai dėl to, kad jis pagal tas taisykles nežais, nes nenori žaisti. Mes pridurtume – nenori todėl, kad nemoka, bet čia pakiltų neigimo audra.
Anglijoje luditai-audėjai XIX a. siuto ant mašinų, nes jie niekais pavertė jų gebėjimą konkuruoti rinkoje. Leonidas Donskis yra toks pat, tik jis nedaužo kompiuterių ir nekarpo tinklo laidų, bet jis negali susitaikyti su situacija, kad brangiausią valiutą – dėmesį – valdo tie, kas tai sugeba daryti dešimt kartų greičiau ir efektyviau už jį.
Kai nesugebi valdyti FB, Twitter, žaibiškos internetinės žiniasklaidos, nemanipuoliuoji, neprogramuoji ir nesupranti dėmesio srautų, belieka dūsauti ir širsti, kad tavo laikas praėjo, kad viskas tuštybių tuštybė, menkavertis popsas, žemas lygis.
Tada belieka preparuoti dirbtinį skirstymą – čia “jėga”, o čia “galia”, ir jos nelygiavertės, ir aiškinti apie legitymumą: jūsų, interneto troliai ir chuliganai, niekas mat nerinko, jūs galite patraukti dėmesį, bet aš vis tiek aukščiau už jus, nes taip yra.
Tuojau norėčiau pagirti vieną teksto aspektą. Tai bene pirmas iš daugelio skaitytųjų Leonido Donskio tekstų, kur (gal per neapdairumą) jis dar kartą neįpynė savo mėgstamo kredencialo apie tai, kad jis mokėsi pas Vytautą Kavolį. Aš suprantu, kad kažkokie gilūs vidiniai netikrumai Donskį nuolatos spiria apie tai priminti, bet skamba labai komiškai, na, panašiai, kaip kokio nors dizainerio pasigyrimai apie tai, kam jis pardavė suknelę prieš penkiolika metų. Aš irgi buvau V.Kavolio studentas VDU, tai ką dabar?
O ko aš čia išvis rašau? Ar Donskio straipsnis – apie mane? Nenorėčiau susireikšminti; turbūt, apie tokius, kaip aš, ir tokius, kokius aš pateisinu ir suprantu.
Aprašymai gana įspūdingi, ir turiu pasakyti, daug kur atpažįstu savo viešąjį veidą:
“Mūsų dienų viešosios figūros tyčiojimosi griebiasi būtent todėl, kad jie demonstruoja savo jėgą. Galios jie neturi – jų jėga nėra legitimi. Niekas jų nerinko, niekas nebalsavo nei už jų statusą, nei už tai, kad jie žmones viešai vadintų debilais arba keikdamiesi aiškintųsi tarpusavio santykius. Todėl vienintelis legitimacijos būdas – matomumas, girdimumas ir galios lauko figūrų puolimas. Viešos figūros, kurių nėra simbolinio autoriteto lauke, save aktualizuoja per jėgos logiką.”
“Kartu laisvo ir oraus žmogaus pamatams graso ne tik viešosios erdvės moralinės perversijos autoriteto ir legitimumo krizės laikais, bet ir technologijų plėtra, ypač technologijų sutapatinimas su žmonijos pažanga. Informacijos technologijos neklausia mūsų, ar mes norime jas vartoti. Jei gali, vadinasi, privalai – tai technologinės pažangos metafizika. Jei neįeini į jos erdvę, nustoji egzistavęs.
Mūsų akyse išsilavinę ir visą gyvenimą knygas skaitę vyresnio amžiaus žmonės paverčiami ne tik IT požiūriu neįgaliais asmenimis (jie mat net negali atsiskaityti už mokesčius ir komunalinius patarnavimus internetu, todėl žeminančiai būriuojasi eilėse pašte), bet tiesiog bloškiami į socialinę atskirtį.”
Atsakyti galima paprastai, kaip įprasta šiais laikais. Memo kalba, kai vienas žodis atstoja kelis šimtus, kad tik pasakytas aiškiai ir vietoje.
Problem?
Kokią problemą mato Leonidas Donskis, išskyrus tai, kad jis ir jo aplinka praranda savo privalumus konkurencinėje kovoje, kur dominuoja kiti raiškos būdai, kitoks tonas, kitokie ritualai?
Kaip suprantu, kitokios problemos jie apibrėžti negali: kaip postsovietinio laikotarpio sąjunginio pavaldumo fabrikų darbininkai su siaura specializacija, pakankamai greitai nesuvokę, kad dega po kojomis žemė, greitai liko su savo niekam nereikalingomis profesijomis ir be aiškesnių perspektyvų uždarbiui.
Beliko kaltinti besikeičiančią visuomenę, santvarką ir tuos, kas išvogė šalį.
Taip pat dabar elgiasi ir Leonidas Donskis: jis širsta, kad pasaulis keičiasi aplink jį, darydamasis kuo toliau, tuo mažiau parankesnis jam ir jo įgūdžiams.
O, kaip gera būtų, jei visi tiesiog darytųsi panašesni į jį patį! Jei taptų tokie, kaip jis. Tame pasaulyje jis ir toliau galėtų būti nekvestionuojamas protų valdytojas. Patraukite iš olimpinių žaidynių profesionalius krepšininkus su savo brutaliu žaidimu ir beždžionių šou elementais, tada mes ir vėl galėsime būti pirmi. Atsimenate, kaip Europos krepšinio isteblišmentas ilgai priešinosi NBA žaidėjų pasirodymui Olimpiadoje?
Tai yra tik paprastas pralaimėtojo virkavimas. Žalios vynuogės. Daug kas yra paprasčiau, nei atrodo. Šis ginčas yra irgi viso labo kalbėjimas apie įtakos sferas ir kova dėl visuomenės nuomonės dominavimo, daugiau nieko.
Kadangi visuomenės nario laikas yra baigtinis, tai ir konkurencija tampa zero sum game: žmogus negali to paties laiko vienu metu skirti ir Donskio, ir Užkalnio klausymui.
Net jei jis nepersijungia vien prie Užkalnio ir pusę laiko nuo Laukinių Žąsų ir Protokolų skiria Leonidui Donskiui, vis tiek Donskis šiuo atveju gauna dvigubai mažiau laiko, negu tuo atveju, jei Užkalnio rašymų nebūtų.
Visiems, kam nieži rankos parašyti – ką čia kliedi, ką save lygini su Donskiu, tavęs vis tiek niekas neskaito, tu su Donskiu nesusitinki ant tiltų ir nesidalini auditorijos – atsakymas paprastas: skaito, nes jei niekas nekreiptų dėmesio į mane ir panašius autorius, Donskis nerašytų tokio straipsnio. Jam nebūtų dėl ko jaudintis. O dabar yra.
“Kas atsitiko tinklaraštininkams, pramoginiams komentatoriams ir veidaknygės žvaigždėms? Kodėl jie darosi tokie panašūs į kompiuterinius žaidimus žaidžiančius paauglius, kurie supykę ant ko nors pereina prie deklasuotų elementų kalbos? Jie tampa savikankami. Jiems nieko nereikia, išskyrus juos pačius. O fizinis nutolimas nuo savo rašymo ar tyčiojimosi (dažniausiai tai vienas ir tas pats) objektų jų brutalų žodyną tik dar labiau sustiprina. Iš esmės vyksta viešosios erdvės degradacija, bet ją paspartina dar ir naujos socialinio susvetimėjimo formos.”
Matote, kaip yra – degradacija. Pralaiminčiojo nytiko* kalba: kaip lietuviai kasmet po Eurovizijos sako, kad nu ir gerai kad nelaimėjome, vis tiek konkursas toks, kad jame gėda dalyvauti, taip ir čia.
Leonidas Donskis yra pakankamai profesionalus savo pasisakyme, ir naudoja daug efektyvių būdų, kuriuos pats laikytų uždraustais, bet argi kas uždraus būti dviveidžiu?
Pavyzdžiui, teksto prifaršyravimas literatūrinėm nuorodom ir autoritetų pavardėm leidžia jam, kaip ir pseudomokslo šarlatanei Nidai Vasiliauskaitei, automatiškai nurašyti visus prieštaraujančius į tuos, “kuriems tiesiog toks tekstas per gilus”.
Citatos ir referencai, žinoma, nėra joks gylis, tai tik neįtaigaus kalbėtojo ramentas: taip pat nevykę autoriai tarybiniais laikais tikėjosi, kad kelios Brežnevo ir Lenino citatos bei viena kita pastraipa iš suvažiavimo medžiagos padės atsišaudyti nuo kritikos.
Labai gerai matyti leksikos parinkimas “egomaniakai”, “barbarystė”, “mužikiška bravūra”, “deklasuotų elementų kalba” – o, kaip sofistikuota, kaip elegantiška, tikras dvasios aristokratas: sumanūs (na, čia kaip kam, bet gal daliai auditorijos ir patiks) eufemizmai vietoj tiesaus parašymo. Štai kur išmonė, štai kur įgimta elegancija, kaip senovės prancūzų didiko su garbanotu peruku, kelis mėnesius nesipraususio, kvepalai ir pudra, dengiantys prakaitą ir smarvę.
Paskaityti Donskio straipsnį buvo smagu. Smagu ir sužinoti, kad jis – kaip ir daugelis iki jo – duoda verksmingus įžadus nebedalyvauti, neatsakinėti, neatsisukti, nediskutuoti (juo labiau su tais, kas jam, žinoma žinoma, nė iš tolo neprilygsta inetelektu).
Tik žinau, kad jam tai nelabai seksis, ir kad vėl grįš pasiginčyti. Ir vėl nesėkmingai, nes tikrai, panašu, jo traukinys jau nuvažiavo, o kito nebebus. Atvažiuos bus replacement service, kuriuo ir galės toliau keliauti su senais draugais, žinoma, kartais pasvajodamas apie tai, kaip buvo aktualus ir valdantis protus. Tai ir gerai – jei yra ką prisiminti, reiškia, gyvenimas nenuėjo veltui.
—
* нытик - geras, užmirštas, rusiškas žodis, reiškiantis zirzeklį