Jei jūs manote, kad kokybiški žurnalai apie keliones Vakaruose eina tiršta srove, tai klystate. Nieko panašaus.
Kažkada gerai pradėjęs amerikietiškas Conde Nast Traveller, kuris pavarydavo net ir tokių dalykų, kaip kelių puslapių special apie Kuršių Neriją kokiais 1997 metais, arba apie Italijos Isole Tremiti (Adrijos jūroje), kur visame archipelage penki viešbučiai ir beveik niekas ten nenuvažiuoja, užtat vanduo kaip svajonė ir poilsis kaip negyvenamoje saloje.
Paskui reikalai pagedo: prasidėjo kilometriniai reklaminiai straipsniai su kokybiškomis ir nuobodžiomis nuotraukomis, kaip bobos guli su karštais akmenim ant nugaros Indijos vandenyno spa ir apie lenktas, siauras, grįstas gatveles miesteliuose prie Viduržemio jūros ir su vienu kitu žvejų laiveliu ir pavargusiomis gyventojų rankomis. Baisu. Ypač pasireiškė UK edition – geriau jau pirkti kokius tada visai reklaminius Ciao Italy su vilų reklamomis and shit, bent jau yra kainos surašytos. O kur dar visokie “insaiderių tipsai” apie kiečiausius viešbučius ir barus buvo ne jokių ne insaiderių, o šiaip random sumėtyti pagal gautus naujausius reklaminius bukletus (kokių į kelionių žurnalų redakcijas net ne šūsnis atveža – sunkvežimiais pristatinėja). Ir dėl vaizdo įrašyta kas nors apie kokį turgų, tipo hey kokie mes neformalūs. Paskui paaiškėja, kad ir turgų irgi pluggina Fuckenburgo regioninė turizmo ir konvencijų asociacija.
Iš tokių brošiūrų grėbojimo kartais ir Lietuvos paplūdimiai atsidurdavo “Top 50 pasaulio beaches” reitinguose, ir visi šlapindavosi iš laimės, kad jau mes 38 vietoje, ar kažką. Esu apie tai rašęs. Tai ne reitingai, tai random loterija ir turinio užpildas instead of geras daiktas, nesvajokite. Bet čia ne apie tai.
Tai štai, nusipirkau neįspūdingame Orio al Serio oro uoste (taip pat Bergamo, arba, Ryanair kalba, “Milanas”, nors jis tiek pat Milanas, kiek ir Babtai) žurnalą Escapist, kuris yra produktas, sukurtas žmonių, rašančių visišką konsumeristinį ir hipsterinį pasileidimą, žurnalą Monocle - pastarasis yra toks žostkas, kad jo Lietuvoje beveik niekas nežino.
Aš turiu (pasigirsiu) to žurnalo Monocle kartu su Comme des Garçons mados namais sukurtus kvepalus, kurie vadinasi Hinoki (toks japoniškas medis) ir kvepia smala, kuria tepdavo senovėje japonų žvejų valtis, ir dar kvepia medžio voniom ir šiaip Japonija, kurią reikia uostyti. Apie kvepalus parašyta čia ir Lietuvoje juos parduoda Crème de la Crème.
Apie žurnalą. Storas, kaip knyga, brangus, kaip dvi knygos (Britanijoje nepadoriai kainuoja £10, Europoje – vapše €19, ar jūs turit gėdos), ir pilnas turinio, kokio aš seniai ieškojau. Neskubant parašytas turinys apie keistus miestus: Trieste, Bangor (Maine), Cordoba, Anchorage, netgi apie Hokkaido salos Japonijoje sostinę Sapporo. Pastarąjį miestą laikiau savo asmenine paslaptimi, nes turistai, būdami Japonijoje, niekada ten nesivargina skristi (bent jau iš Lietuvos), o aš sugebėjau jame keliauti net per abu jo oro uostus, naująjį Sapporo Chitose ir senąjį, Sapporo Okadama, ir buvau ten ne tik Sapporo alaus muziejuje, bet labai daug kur, ir dar ten mano nuomotą automobilį stabdė policija, nes viršijau greitį.
Žinoma, kaip priklauso tokiems žurnalams, dar ir pižoniški puslapiai “ką pirkti”, kas nėra taip blogai, kaip galėtų pasirodyti, nes aš pvz. ne prieš pasiskaityti apie visokius rašiklius beigi tašes.
Kur dar “50 best restaurants 2015″, nuostabiai eklektiška – pirmą vietą gauna Beard Tokijuje (kurgi kitur, ir kokiu gi kitokiu pavadinimu), bet čia ir Stockholmas ir Pontresina Šveicarijos Graubundene, apie kurį miestą net būčiau nežinojęs, jei ne šalia esantis St Moritz. Čia ir Viena ir Beirutas ir net Helsinkis, ir o Dieve brangus, net kurorte Sori prie Genujos, kur buvau ir kurio nežino net daugelis italų (sutikite, vien dėl pavadinimo ten verta varyti) – čia Bagni Sillo paplūdimio restoranas. Kaip jums? Man tai labai patinka tokia prirankiota bele kokia egzotika. Iš vieno tokio žurnalo aš prisirenku krūvas idėjų, kur važiuoti ir ką matyti.
Tai vienu žodžiu, labai patariu, how say, one word pliz – verta įsigyti. Ir fainas matinis popierius.