Quantcast
Viewing all articles
Browse latest Browse all 570

Metas atjungti pilnaties mokslą

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Pinigų karta, 04 02 2013

Kuo mažesnė problema, tuo garsiau reikia apie ją bliauti, kad atkreiptų dėmesį. Kai problemos visai nėra, pasigirsta jau nebe šauksmas, o ritmingi ritualiniai šūkčiojimai aplink laužą. Tautos protai susirinko per pilnatį ir skanduoja dievams, kad atsiųstų lietų ir gerą derlių.

Kol aš ruošiausi parašyti apie asociacijos „Nepartinis demokratinis judėjimas“ (pavadinimas neišgalvotas) debatų „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ rezoliucijas, tai jau padarė greitesnis bičiulis iš Druskininkų, dzūkas žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Romas garsėja tuo, kad jį aršiausi Lietuvos nepriklausomybės priešai oficialiai pavadino „antitarybininku ir rusofobu“, todėl jis dešiniojo apžvalgininkų Trolibano gretose turi globėjo statusą.

Romas atkreipė dėmesį į „Neišsivaikščiojimo metų“ idėją (padėk mums Viešpatie) ir apie tai, kad šviesuolių tikslas, kaip visada, yra įkurti valstybės finansuojamą programą. Čia nereikėtų stebėtis – jei esama išgalvotos problemos (kurią Romas gerai palygino su kitu neužsikertančiu bankomatu, „žmogaus sukurta klimato kaita“), tai visada ieškok priežasties galutinėse rezoliucijos pastraipose. Ten visada bus siūloma steigti koordinacinį centrą ir jam skirti pinigų. Kitaip nebūna.

Kai perskaičiau pilnaties tekstus apie „Nacionalinį susitarimą“, kuriuo bus stabdoma masinė emigracija, kurios seniai nebėra, iškart pagalvojau, kad šiaip jau viena naujiena yra teigiama.

Suprantate, jau pačios formuluotės ir jų kosminis nuotolis nuo realybės („būtina imtis pilietinių iniciatyvų atkurti elementarias sugyvenimo formas, esmingai keisti žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą“) parodo, kad kliedesiai apie emigraciją pamažu persikelia ten, kur ir verta būti kliedesiams.

Geroji žinia yra tai, kad sveiki žmonės vis mažiau klauso šių kalbų, arba klauso jų kaip pramogos (taip, kaip žiūri interneto memus apie Vėsaitę ir Andriukaitį arba šneka apie tai, Ko Nori Mergaitė), mat didžioji visuomenės dalis įgavo imunitetą elementariam durnumui.

Patys pilnaties nutviekstieji tai pripažįsta: Neišsivaikščiojimo (geriau sakyčiau – Neišsiblaivymo) Metų idėjos autoriai ir patys sako, kad jau prieš kurį laiką „padarė pertrauką, galbūt ir pavargo, nes visur atsimušdavo lyg į sieną“. Suprask, tada neišbarškino finansavimo savo aferai, nes pasirodė beviltiška. Dabar bando iš naujo.

Kad Lietuvoje nebebus Nacionalinio emigracijos stabdymo centro arba Tautos susitarimo ramovės (su teritoriniais padaliniais rajonų centruose) yra akivaizdu: jau greičiau įsteigs valstybės finansuojamą Kairios ir Progresyvios Minties Centrą, kuris kovos su dešiniaisiais interneto komentatoriais. Todėl tie klounai pakalbės ir nusiramins (galbūt ir pavargs, nes pagal retorikos gylį, daugeliui reikia poilsio jau šiandien).

Problema yra kitur: tarp šarlatanų ir tuščiapliurpių „akademinio elito atstovų“, susirinkusių pakovoti su neegzistuojančia problema ir pakaulyti pinigėlių, nemažai yra tokių, kurie ir šiandien gauna iš valstybės atlyginimus už savo „mokslinę veiklą“.

Komunistuojantys humanitarai, ne tik prie nevyriausybinių ir (arba) europinių fondų prisisiurbę, bet dažnai trinantys kėdes įvairiose „mokslo įstaigose“ ir iki pensijos gadinantys orą tiesiogine ir perkeltine prasme, yra didelis įžeidimas sveikam protui. Juos bijoma pajudinti, nes kiekvienas suabejojęs jų išlaikymo būtinumu tuojau bus apšauktas fašistu ir chunveibinu.

Bet to nereikėtu bijoti, nes ne apie tikrus mokslininkus čia kalba. Lietuvos Respublika yra moderni valstybė, kurioje skiriami pinigai mokslui: chemija, fizika, medicina, matematika, biologija, istorija yra mokslo šakos. Jas remti valstybės lėšomis yra prasminga.

Tačiau įvairūs tipai, apsikarstę Vinco Mickevičiaus-Kapsuko universiteto laikų moksliniais laipsniais ir besidangstantys „filosofo“ ar „literatūrologės“ titulais, už kurių slepiasi (tiesa, labai prastai slepiasi) tik atviras kairysis ideologinis pliurpalas, jau seniai turėtų būti pakviesti susirasti darbą privačiame sektoriuje, jei juos kas nors samdys. Tegul gyvena iš savo kūrybos, jei ji kam nors reikalinga. Arba į pensiją – daugeliui seniai jau metas.

Mes neremiame valstybės pinigais kokios nors asociacijos, kurios nariai tiki, kad Elvis dar gyvas ir gyvena požeminiame bunkeryje. Mes neišlaikome iš valstybės lėšų astrologų ir jų tyrimų. Tikintieji tuo, kad žemė plokščia, negauna valdiškų pareigų savo įsitikinimų propagandai.

Tuomet kodėl mes mokame iš biudžeto algas įvairiems mąstytojams, kurie tiki utopijomis ir žino, kad kapitalizmas veda pasaulį į krizę?

Kapitalizmo neigimas savo absurdiškumu prilygsta daugybos lentelės neigimui. Tačiau rinkos ekonomiką neigti laikoma alternatyvios minties pasireiškimu – bet kažkodėl juk nelaikomas „pagrįsta teorija“ aiškinimas, kad dešimtainė sistema kelia pavojų gyvybei Žemėje?

Tai, kad be problemų (beje, už valstybės pinigus išlaikomose patalpose) susirenka „Nepartinis demokratinis judėjimas“ ir kovoja su nesama emigracija, rodo, kad mes per gerai gyvename. Jei visi tie žmonės būtų priversti užsidirbti duonai kokiame nors visuomenei naudingame darbe, to nebūtų.

Tačiau mes vis dar lepiname juos pinigais ir, panašu, net bijome paklausti savęs, ar tai reikalinga.


Viewing all articles
Browse latest Browse all 570

Trending Articles