Kuprinė, kurią gavo Užkalnis, ir apie kurią yra iš esmės šitas straipsnis
Kalėdų senelis (arba, kaip labiausiai sovietizuotiems iš jūsų patogiau, Senelis Šaltis) man atnešė neeilinę dovaną. Mano artimi draugai ir kolegos žino, kad aš portfelio nenešioju, anei tos didelės piniginės, kokią mėgsta važinėtų automobilių prekijai, vadinamosios pederastkės. Aš visą laiką vaikštau su kuprine, kurioje telpa pinigai, kompiuteriai, raktai, papildomos baterijos ir šaunamieji ginklai. Ne, šaunamųjų ginklų neturiu. Nors norėčiau.
Gavau kuprinę, kuri yra nuostabiausias gaminys, kurį gyvenime esu lietęs rankomis. Pridedu nuotrauką, kad galėtumėt pamatyti. Kieta, bet kartu aristokratiškai atrodanti oda, tvirtumas ir tobulos proporcijos, ir svarbiausia, kad pagaminta specialiai man, pagal mane, mano asmenybę, talentą ir švytėjimą. Čia ne reklaminis straipsnis, ir internetinės nuorodos nebus (tik šita), taip pat ir kontaktų nebus, todėl pasakysiu, kad šį daiktą sukūrė dizainerė Dovilė Bielousovaitė, kuri neseniai buvo žinoma siauram ratui, o po šiokios tokios sklaidos per šias Kalėdas ji jau statosi naujas dirbtuves, penki tūkstančiai kvadratinių metrų prie Naujosios Vilnios, nes visi dabar nori „Užkalnio kuprinės“. Juokauju. Nesistato dirbtuvių, bet „Užkalnio kuprinės“ nori visi, net ir Vaidas Baumila pažadėjo užsisakyti, o jau jis kaip pasako, taip ir būna.
Kodėl aš tai pasakoju, nejau manau, kad visiems įdomu, ką Užkalnis gavo dovanų Kalėdoms? Pirmiausia, tai tikrai įdomu, jūs skaitote ir laukiate, kas čia bus toliau. O toliau yra, kaip visada, moralas ir pamokoma istorija 2016 metams.
Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių, daugelis kurių yra jauni, ir jie kuria puikius dalykus, ir man norisi daugelį jų palaikyti. Kodėl? Nes jie yra mūsų ateitis ir mūsų perspektyva. Jie kurs turtingą Lietuvą, kurią sudarys laimingi žmonės, o ne truputį oresni ubagai, kuriems dešimčia eurų padidino minimalų atlyginimą.
Lietuvai reikia kurti brangias prekes ir paslaugas su didžiule pridėtine verte. Brangias kuprines, papuošalus, drabužius, keliones, knygas, kompiuterių programinę įrangą, TV laidas, muziką, filmus. Gaila, mes nesukūrėme ir negaminame iPhone ir kitokių dalykų, kur prie kiekvieno parduotos prekės vieneto yra kelių šimtų dolerių antkainis (taip, iš ten ir susikraunami milijardai), bet galime gaminti daug ką kitą, ir krautis pinigus, jei atsisakysime prakeikto kuklumo.
Baisiausias bruožas, kumečių ir vergų šlovinamas: kuklumas. Nevykėliai lietuviai negali pakęsti arogancijos, pasitikėjimo savo jėgomis, akiplėšiškumo, pasididžiavimo, ir taip gausiai propaguoja savo vergiškus bruožus ir elgesio ydas, kad tai persiduoda net ir kai kuriems iš tų, kas nėra nei vergai, nei užguiti samdiniai savo esme.
Ką pirmiausiai reikėtų padaryti, tai kaip nors (dar nežinau kaip) išnaikinti varguoliškas saviveiklos muges, įkurtas tamsiuose aptrupėjusiuose pastatuose, paveldėtuose iš šlykščių sovietinių pramonės įmonių. Jie moko dalyvius ir ateinančius gyventi ir galvoti skurdžiai ir pigiai pardavinėti gaminius tiems, kas turi labai mažai pinigų. Reikia ir jų, galbūt, bet tikrai ne Lietuvos ateičiai. Ir dar reikia uždrausti Kaziuko mugę. Tai yra nesąmonė tiems, kas nemato toliau drožto šaukšto. Nebent tegu tuos šaukštus po šimtą eurų pardavinės. Tada galima.
Lietuvai reikia kuriančių, gaminančių ir parduodančių brangiai. Didelė kaina yra gerai. Didelis antkainis yra proto požymis. Menka garbė, kaip sakė Jonas Jablonskis, varguoliams piguvą pardavinėti, didelė gėda brangių prekių rinkai nesiūlyti.
Lietuvos ateitis nėra skambučių centrai su tūkstančiais sočių samdinių šiltose patalpose, uždirbančių po pusantro tūkstančio eurų per mėnesį ir laimingai kriuksinčių, kaip kiaulė balutėje. Tai yra gerai, tačiau tai nėra ateitis.
Taip pat neblogai yra ir tai, kad viščiukų galvų nusukinėjimo fabrikai ir silkių skutyklos, Londono viešbučiai ir Airijos pievagrybių fermos surenka beveik visus tuos, ko nesugebėjome tinkamai išmokyti ir paprotinti, kaip ir tuos, kam gyvenime blogai iškrito genų loterija. Taip yra, žinoma, geriau, nei magnetolas vogti iš blogai pastatytų automobilių. Taip yra geriau, nei kontrabandines cigaretes vežioti. Bet tai irgi nėra ateitis. Ir, kad ir kaip mes džiaugtumėmės mūsų didele sėkme, gaminant pigius baldus švedams, ir uždirbant pusę milijardo eurų per metus vien iš to, tai irgi nėra sėkmės receptas. Nes mes gaminame dėdei, o dėdė, kuris daugiau nieko nedaro, tik organizuoja parduotuves ir karpo kuponus, tikrai uždirba daugiau, nei mes iš savo dailių lentų pjaustymo prie Radviliškio ar Kazlų Rūdos dideliais kiekiais.
Žinote, kam tinka skambučių centrų ekonomika? Indams, tarnų tautai, kur karvės vaikšto gatvėmis ir žmonės varžosi, kas greičiau pakilnos ragelius ir pigiau atsilieps į skambučius, nuo Fynikso iki Birmingemo. Jie tiekia pigią darbo jėgą ir tuo džiaugiasi. Mums tai netinka, nebent norėtumėm karvašūdžių centrinėse miestų gatvėse.
Pažiūrėkite į Italiją, kuri valstybiniu lygiu yra tvarkoma kaip bananų respublika, kur vyriausybės keičiasi dažniau, negu žiuri atstovai Lietuvos TV talentų projektuose, ir vis tiek yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų. Kodėl? Todėl, kad jie gamina, be kita ko, brangiausius pasaulio automobilius, prabangiausias madas, nišinius kvepalus, nežmoniškai įkainuotus krepšius, o dar projektuoja gražiausius pastatus, interjerus ir nebiudžetinius baldus; susirenka milijardus iš neubagaujančių turistų ir dar parduoda jiems (ir kitiems) vyną milijonais litrų. Tai yra teisingas būdas gyventi. Italai nesėdi skambučių centruose ir ragelių nekilnoja.
Kiekvieną kartą, kai lietuvių varguoliai ir pavyduoliai kalbą apie ką nors, spjaudydami pagiežą, ir lygina mažą savikainą ir didelę pardavimo kainą, galite būti tikri, kad čia eina kalba apie puikų pavyzdį mums visiems, ir reikia daryti taip, kad varguolius labiausiai siutintų. Pirkti už eurą, pavadinti, supakuoti ir parduoti už dvidešimt: čia yra protingųjų verslas, čia yra ateitis. Ne šriubų sukiojimas.
Dar kartą: ateitis yra mūsų šalies, kaip ir kiekvienos šalies, ambicingi viršutiniai dešimt procentų, kurie yra godūs, nori ne šiaip sau daug, jie nori visko. Kai jie sukuria kuprines, tai būna pačios gražiausios kuprinės pasaulyje. Aš kai gavau tą kuprinę, aš nebenoriu būti savo prabangiuose namuose Vilniaus centre, aš noriu kur nors eiti, kad tik su ta kuprine.
Taip užsiriša
Ir nepradėkite man čia dabar savo banalybių apie tai, o kas šluos gatves ir valys kanalizaciją, jei visi tik programuos ir kurs dizainą. Atsiminkite: nė viena turtinga šalis niekada neturėjo problemos su paprastų darbų atlikimu. Paprasti darbai ne tik nėra didžiausia problema – jie apskritai nėra problema. Pasaulis didelis, paprastus varžtus sukiojančių ir šluotomis mojuojančių visada atsiras už prieinamą kainą. Atsakymas yra ne daugiau centų gauti už mojavimą šluotomis, atsakymas yra tiek uždirbti už krepšių ir palaidinių kūrimą, arba už landšaftų projektavimą, arba už vieninetinę keramiką, kad neliktų laiko net galvoti apie šluotas: šlavimu tegul rūpinasi tie, kas negali kurti sidabro žiedų.
Ne šiaip laimingų 2016 metų linkiu. Linkiu ambicingų, ir siekiančių turtų ir didelės sekmės. Nekuklių jums ir išsišokėliškų metų.