Darbas geresnis, negu čikeno galvos
Dabar Kalėdino sezono metas, ir šią skiltį, išdėliotą kavinėse Coffee Inn, galimai perskaitys ir tie, kas atvyko į Lietuvą šventėms. Arba, kaip jūs sakote, ant švenčių.
Prisiminę mano rašymus, tuojau galvojate apie čikenų galvų sukiotojus iš fektorių ir silkių uodegų skutėjus iš Norgės, tačiau dėl jų nerimauti nereikia: jie po kavines nevaikšto, nei Anglijoje (juo labiau Airijoje, kur kavinių net ir nėra), nei Lietuvoje. Jie šiuo metu sėdi artimiausioje prie jų miestelio tinklinėje picerijoje ir puotauja su draugeliais (kurių daugelis irgi grįžę, tik iš kitų šalių), ir pasakoja, kad pas juos Piderbore tai picos būna vo tokios, o ne kaip čia ta nesąmonė. O kiek dar Lietuvoje uždirba žmonės, kaip išvis tokias perka? Nesąmonė čia Lietuvoje išvis.
Tačiau negali ir trijų žodžių parašyti apie apygirčių galvijų gaujas (su pasakišką sekmę radusiomis kosmetologėmis iš Londono priemiesčių, pūstomis lūpomis ir leopardinėmis tympomis), lipančias iš rajanerų, kaip tuojau pat atsiranda kita kategorija, kuri negali nepasisakyti.
Tą kategoriją labai gerai pažįstate. Tai žmonės, kurie jaučia būtinybę pranešti, kad jie tikrai salotų neskina, sumuštinių netepa ir jau tikrai, tikrai vištoms galvų nesukioja. Raktinis sakinys: „kokiuose restoranuose mes valgom, tokie tavęs ir ant šaligatvio neprileistų“ (vertimas: pora kartų buvo korporatyviniame vakarėlyje, kur jų kolegos apsimetinėjo, kad daug nuotuokia apie vynus, taip pat valgė angliškus vištienos suktinukų variantus ir ant lėkštės krašto buvo pamaklinėta dviejų spalvų padažais).
Tai Marius arba Darius, kartais Jolanta, išėję finansų arba teisės mokslus (nelabai svarbu kur, tačiau greičiausiai šiek tiek mokėsi ir Londone), ir dirbantys darbus, kurie audrina vaizduotę visiems giminaičiams Lietuvoje. Apie juos mama sako „dirba banke“ (net jei Darius dirba draudimo bendrovėje arba bankroto administratoriaus kontoroje, arba net jei yra teisininkas, koks skirtumas), ir mama niekada nežino, ką tiksliai dirba: „kažką su kompiuteriais“ (vertimas – sūnus ant darbo stalo turi kompiuterį). Mama neskiria pasieniečio nuo muitininko, tai kurių velnių skirti finansininką nuo teisininko?
Jie šypteldami kalba apie tai, kaip giminės Lietuvoje nelabai supranta, kaip jie gyvena (nes giminės tikrai nelabai supranta), ir nelabai perpranta atlyginimo santykį su nekilnojamojo turto ir transporto kaina (tai irgi tiesa). Taip, kam reikia už marškinius mokėti €100, irgi giminaičiai Lietuvoje nelabai žino: ne todėl, kad Lietuvoje, o todėl, kad varganuose darbuose ir su mažomis pajamomis.
Tačiau Marius ir Darius mielai stumia ir propaguoja apie save tuos pačius mitus, kurie šildo mamyčių ir tetučių Genovaičių ir Aldonų širdis.
Pagrindinis mitas yra apie tai, kad juos, lietuvius, užsienyje nepaprastai vertina. Iš kur jie tai žino? Taigi turi juos siunčia į komandiruotes, jie skraido verslo klase ir gyvena tik pačiuose geriausiuose viešbučiuose. Ir dienpinigius gauna tokius, kad mama Ukmergėje tiek per mėnesį uždirba. O kur dar alga. Žinoma, taip skraido ir gyvena visi, kas dirbo tokius darbus tokioje organizacijoje, bet koks skirtumas.
Pareigos? Pareigos puikios, atlyginimas pasakiškas. Kodėl nuo tokio pasakiško atlyginimo jiems reikia po dvi valandas trenktis iki darbo prigrūstu traukiniu, jie nekalba, bet ką jau jiems pasakysi. Jie visada verčia į lietuvių kalbą pareigų pavadinimą tiesiogiai ir niekada neaiškina jokių detalių, nes mamai ir tetai taip geriau. Gavę „viceprezidento“ postą banke Goldman Sachs, jie niekada gyvenime nepatikslins, kad šiame banke dirba 12 tūkstančių viceprezidentų. 40 procentų banko darbuotojų yra viceprezidentai. Kam apie tai kalbėti? Kam nuvilti mamą? Tegul mama galvoja, kad vadovavai vienam didžiausių bankų pasaulyje.
Panašiai Lietuvoje šefai arba šiaip lėkščių plovėjai mėgsta pasakoti apie tai, kaip jie Anglijoje dirba „pas Jamie Oliverį“. Jie niekada nemini to, kad Jamie Oliveris vien Britanijoje turi daugiau nei 40 restoranų ir ten dirba šimtai žmonių. Kam griauti gražią svajonę.
Geriausia istorija iš tų, kas čikenų galvų nesukioja, visada kalba angliškai geriau už pačius anglus. Nė vienas anglas niekada nepagalvotų, kad jie ne anglai. Mamoms ši pasaka labai patinka. Nes mamos tikrai nemato problemos, kai išgirsta „zis“ ir „Lisjueinija“. Joms tai skamba užsienietiškai. Iš Dariuko žmogus išaugo.