Jeigu klimatas šyla, tai kodėl, ką, taip šalta?
Būsiu atviras ir prisipažinsiu: darau tai kiekvienais metais, kai tik prasideda šalčiai, ir kiekvieną kartą tai veikia. Ką darau? Štai ką.
Visą laiką, kai pasninga ar paspaudžia temperatūra taip, kad galėtų net ir varinė beždžionėlė kankolus nušalti, parašau ką nors tokio: „na, ir kur jūsų klimato atšilimas?“. Šiemet pasiūliau, kai ryte buvo temperatūra -25 C, tiems, kas yra pajūryje, pabandyti išsimaudyti. Juk, sakau, kas čia tokio, jūra turėtų būti įšilusi dėl žmogaus veiklos. Ha ha (ir netaisykite į „cha cha“, mano juokas yra būtent „ha ha“, nes aš esu anglų kilmės asmuo).
Aš čia jums pasakoju, kaip veikia mano darbinė virtuvė, bet jūs ir taip įsivaizduojate, be to, pakartoti negalėsite, net jei ir papasakosiu, kaip tai daroma, nes tai yra tas pats, kas pakartoti konkursų laureato smuikininko ar pianisto grojimą: viskas paprasta, tereikia pažiūrėti, kaip jis daro. Ar ne? Tikrai ne.
Tai štai, užmetu tokį taiklų juoką ir tada įsipilu kavos ir laukiu, kas bus. O būna visada tas pats rezultatas.
Pasaulyje nėra nieko su geriau amputuotu humoro jausmu, nei tie, kam rūpi klimato kaita (pastebėkite, kaip pasakiau „klimato kaita“, o ne „pasaulinis atšilimas“). Nors ne, yra. Tik ką prisiminiau, kad yra. Dviratininkai. Jų organizacijos vadas mano bičiulį, apžvalgininką Romą Sadauską, apskundė policijai, kad anas kažką pajuokavo apie dviratininkų traiškymą po mano įrašu Facebook, kur aš parašiau, kad norėjau dviratininkus nuskinti, bet juos policija išgelbėjo. Laukiu, kada pradės skųsti pasaką apie raganą, kuri vaikus į krosnį kišo, nes tai yra raginimas smurtauti. Ir dar smurtauti prieš vaikus.
Tai štai, klimato kaitos isterikai. Jie labai jautrūs, jie tik ir laukia, kada skeptikai ką nors pasakys, ir jau pasiruošę surūgusią veido išraišką, atsainią ir paniekinamą tiradą (visada palygins su tais, kas netiki žemės trauka – nes, žinokite, jei netiki acto garinimu ir chemtrailais, tai turbūt irgi netiki, kad žemė apvali). Jų protus labai gera sujaukti vaikiškais, kvailais, nelogiškais klausimais.
„Jeigu klimatas šyla, kodėl Vilniuje taip šalta?“ – šitas yra pats geriausias iš visų. Aš jį šaudau kaskart, ir dar nė karto nenuvylė. Jie neturi jokio humoro jausmo, ir pasileidžia aiškinti, kad klimatas nėra oro temperatūra. Tada jų gera klausti, o kodėl tada, kai gruodyje nebuvo sniego, tai sakėte, kad tai patvirtina jūsų teorijas? Nes kai sniego yra, tai jis patvirtina mano teorijas, norite ar nenorite.
Tada jie įniršta ir sako, ėėė, klausyk, nuo kada tu klimatologas, rašyk geriau apie kotletus. Aš sakau, aš klimatologas nuo tada, kai tu su manim ginčijies ir skiri man laiką. Ko čia kreipi į mane dėmesį, aš gi kotletų rašytojas.
„Tai kad tavęs klausosi, galėtum atsakingiau rašyti; dabar naudojiesi savo įtaka blogam.“ Tai kodėl tavęs nesiklauso, kai tu toks protingas, tavo pusėje mokslo konsensusas, ir tu juk nerašai apie kotletus? Ko lendi aiškinti man? Juk aš neinu aiškinti Bartašiūnaitei apie acto garinimo ribotą efektyvumą.
Tada jie supranta apsikvailinę ir įsiutę nutyla, nes neturi ką sakyti. Kažkada esu sakęs: „Esu ta vidutinybė, kuri perrėkia tavo tylų talentą.“ Taip pat ir su mokslu. Mano elegantiški juokeliai ir šmaikštūs alogizmai visada labiau patiks publikai, nei jūsų nuobodžios kreivės ir skaičiai (kurie, maža to, yra jūsų falsifikuojami ir manipuliuojami, kaip reikia užsakovui, bet čia jau nepradėsim aiškintis, nenoriu jums dar kartą gėdos padaryti). Dėliokit savo šachmatų figūras kaip norite, vis tiek nenugalima bus mano senoji Panevėžio gynyba: su beisbolo byta per lentą, ir aš pirmauju 1:0. Pasaulis neteisingas, ir labai gera apie tai priminti.
Klimato kaitos isterikai galėtų nesunkiai kovoti su skeptikais, kaip lygūs su lygiais, tam didelio proto nereikia (žiū, kaip žemės referendumo žmonės sėkmingai kovėsi, neturėdami nei priežasties kovai, nei galimybių laimėti). Reikėtų tik sau patiems pripažinti, kad 90% jūsų kovos yra pasaka apie princeses ir drakonus, ir vykdyti viešinimą taip, kaip viešinamas filmas apie pimpačkiukus (jūs taip ir darote, kai rodote tuos nuolatinius vaizdus su lokiukais ant ledkalnių, kurie nieko neįrodo, o ne ginčijatės savo skaičiais, kurie niekam neįdomūs). Galėtumėt daugiau rodyti ugnikalnius, dūmus, liūtis, ir ilgainiui žmonės jumis patikėtų. Tačiau tam pirmiausiai patys turėtumėt suvokti, kad tai – pasaka. O šito jūs niekada nepripažinsite.