Algio Kriščiūno plakatas. Limited edition prints are available
SKAITYTOJA: „Nežinau ar šitą perskaitysit bet, tiesą sakant, net nesvarbu. Turiu pasakyti ką turiu pasakyti. Galite paskui ir blokuoti jeigu jums bus nuo to lengviau. Pasijusite valdovu, dievuku, visagaliu. Šito jums labai trūksta, nežinau jūsų, bet galiu spėti, kad jus skriaudė vaikystėje, kentėte patyčias mokykloje, dabar jaučiatės, kad galite, taip sakant, atsigroti ant kitų. Anksčiau man buvote autoritetas, skaitydavau viską, ką parašote, net pirkau knygas kelias jūsų, bet paskui pradėjo darytis nebeskanu. Tiesiog. Kažkaip nebeskanu. Kai ėmėte tyčiotis be pagrindo iš visų ir kiekvieno, kabinėtis prie menininkų, mamų, žaliavalgių, veganų, ekologiškos gyvensenos propaguotojų, „hipsterių“, Erazmuso studentų, emigrantų (nors ir pats, ponaiti, kiek žinau, emigranto duoną „krimtote“ ne vienerius metus), kurie, beje, tik bando užsidirbti pragyvenimui ir priešintis likimui, kuris, deja, lietuvėlėje neglosto, net ir iš slidininkų dergėtės, nors ir pats, kiek mačiau, kalnuose slidinėti bandėte, nors ir nelabai sėkmingai (patarimas – nusipirkite veidrodį ir skustuvą, nes, kaip moteris, tikrai su jumis į lovą „nesigulčiau“, nepatraukliai atrodote), supratau, kad kažkas su jumis yra negerai. Todėl aš noriu jums užduoti klausimą. Atsakysite, neatsakysite, jūsų reikalas. Humoras humoru (esu tikra, tikras humoras privalo neįžeisti, kitaip net humoru vadinti jo negalime), bet ar patyčios gali būti laikomos humoru? Ar išsišaipę iš mamytės, kuri, tarkim, nemoka gerai rašyti, nes užsienyje jos telefonas neturi lietuviškų raidžių, ir išstatę ją kelių šimtų, ar tūkstančių, pašaipūnų pajuokai, jūs pasijuntate geriau? Nepažindami jos, nežinodami jos aplinkybių, neįsivaizduodami, kas ją „privertė“, galbūt po ilgos dienos ir bemiegės nakties prie kūdikio lovelės, rašyti su klaidomis, kai kiti net ir rašyti nepagalvotų, parptų sau susisiukę. Ar jums atrodo, kad reitingai, negalvojantys mygtukų „patinka“ paspaudimai iš žmonių, kurių jūs nepažįstate ir niekada gyvenime nesutiksite, ir kurie pasiduoda žemiausiems minios instinktams, ir kvatoja, ir šaiposi negalvodami tik todėl, kad jiems kažkas įteigė, kad žmogus, pasirodantis per televiziją ir žurnaluose, yra kažkokiu būdu protingesnis ir teisingesnis už juos ir iš jo reikia mokytis, taigi, ar galvojate, kad tokie mygtukų paspaudimai gali būti tikslas? Tikslas, aukštesnis už muzikos (tikros, ne elektroninio „burzgimo“) kūrimą, už žmonių gydymą, už vaikų auginimą, už duonos kepimą, už autobuso vairavimą, galų gale, už gatvės šlavimą? Ar jaučiatės laimingas, eidamas per miestą ir „sudirbinėdamas“ gyvų žmonių verslus ir paversdamas jų širdžių ir rankų kūrinius – restoranus, kavinukes, cukraines, kepyklėles – tik „patrankų mėsa“ ir pajuokos objektu savo dalinamoms (bet neskraidančiomis, nes pikti paukščiai neskraido) „laukinėms žąsims“, ir juo labiau žinodamas, kas tas jūsų „sumanymas“ nėra niekuo pagrįstas, niekaip užtarnautas, niekaip uždirbtas, nepateisinamas ir, galų gale, net ir ne visai teisėtas pagal autorinių teisių gynimo įstatymus ir elementarią žurnalisto etiką, kuri reikalauja apie kiekvieną dalyką reikšti nuomonę tik tiems, kas turi šiokios tokios profesionalios nuovokos, žinių ir patirties atitinkamoje srityje? Ar jums patiktų, jei žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie rašymą, pradėtų reikšti jums nuomonę apie jūsų straipsnius ir vertinti juos kokiomis nors „plunksnomis“ ar „naminėmis vištomis“? Turbūt bandytumėte į atitinkamas instancijas kreiptis ir skundus mikliai forminti, gindamasis. Galiausiai, noriu klausti jūsų, nejau tikrai manote, kad nuolat jūsų visiems brukami jūsų honorarų skaičiai – taip, taip, žinau, esate geriausiai apmokamas, daugiausiai gaunantis, brangiausiai kainuojantis – kiek nors nusako jūsų tikrąją „vertę“? Ar manote, kad jūsų populiarumas, pasiektas keiksmažodžių, įžeidinėjimų, patyčių, pigių klišių ir nusižiūrėtų svetur komedijų ištraukų ir „gag‘ų“, anglicizmų, rusiško žargono kaina, yra tiek pat pilnavertis, kiek ir garbingų kūrėjų žinomumas? Ar neatrodo jums, kad esate tiesiog tinkamoje vietoje, tinkamu laiku atsiradęs absoliutus nulis? Jei jūs tikrai tai suprantate ir, suprasdamas, vis tiek taip darote, tai ar galite ramiai naktį miegoti, nekamuojamas sąžinės graužimo, žinoma, jei žinote, kas yra sąžinė, ir jei atskiriate gėrį nuo blogio, nes, tikiuosi, pagal amžių jūs turite priklausyti tai grupei, kuriuos mokė ne „patinka“ paspaudimų ir ne Instagramo cheminių spalvų, o mokė tikrųjų vertybių, nes mokyklose buvo knygos ir gyvi mokytojai, o ne robotai, ne kompiuteriai, ne išmanieji telefonai ir ne tapšnokliai? Ar galite ramiai miegoti naktimis?“
AŠ: „Taip“.