Šis herojus dabar prisimeta labai nepriklausomu ir kritišku. Tada irgi toks buvo. Darė viską, ką reikėjo, nepriklausomai nuo asmeninio skonio.
Šie propagandos pavyzdžiai yra tokie pamatiniai, tokie būtini mokantis Rusijos propagandos istoriją, kad jų net klasika nepavadinsi. Tai – kaip Platonas ir Aristotelis besimokančiam klasikinę literatūrą.
Rusijos propagandoje tokie yra „Siono išminčių slaptieji protokolai“, dar carinėje Rusijoje suklastota dokumentika apie tai, kaip susirinkę žydų senoliai sutarė pasaulį valdyti ir visus pinigus sau prigriebti, ir Aleksandro Nevzorovo kūryba, tiksliau, ypač didelį rezonansą sukėlusi jos dalis, pasirodžiusi per paskutinius bandymus sustabdyti Baltijos šalių išsilaisvinimą. Tai buvo „dokumentika“ vadinama produkcija, nuo kurios prieš 25 metus lietuviams net ne žadą atėmė – daugelis mūsų negalėjo patikėti, kad tokie dalykai gali būti transliuojami. Tos medžiagos pasirodė praėjus vos keletui dienų po 1991 metų sausio 13-osios: sužeistieji Konarskio gatvėje ir prie televizijos bokšto dar daugelis buvo ligoninėse, žuvusiųjų tą naktį kapai dar buvo šviežiai supilti, prie Aukščiausiosios Tarybos dar vaikštinėjo žmonės tarp barikadų, ir atrodė, kad viskas buvo vakar.
Šiandien Aleksandras Nevzorovas labai nesigiria šia medžiaga, nuo kurios kolektyvinio pavadinimo – „Наши“ (Mūsiškiai) – kilo Vladimirą Putiną palaikančios pusiau karinės skustagalvių organizacijos vardas. Šiandien režisierius augina arklius ir dažniau kalba aptakius išvedžiojimus apie Rusijos istorinį kelią ir jos klystkelius ir kritikuoja Putino politiką, pasidaręs tokiu vėjo nugairintu išminčiumi, kuris nelabai mėgsta prisiminti tuos laikus, kai lakstė poilgiais plaukais ir odine striuke, po kuria, kaip marozas, vilkosi megztinį.
Dabar juokinga ir šiek tiek graudu prisiminti, tačiau tada to dokumentinio siužeto, rodomo per sovietų televiziją, daugelis Lietuvoje laukė nekantriai, nes galvojo, kad čia pagaliau ir rusai Maskvoje sužinos šiek tiek tiesos apie įvykius pas mus. Mes neturėjome abejonių dėl to, ką galvojame mes (išskyrus kelis atsilupėlius, kurie tai teisino arba organizavo – vienas jų, profesorius Mykolas Burokevičius, iškeliavo pas velnius, ir tegul būna karštas jam smalos katilas, ir nebandykite man siūlyti gerbti mirusį, gerbkite patys, sveiko proto žmonėms gerbti nusikaltėlius ir išdavikus nėra privaloma), tačiau numanėme, kad Rusijoje auditorijai galbūt pasakojo apie mus ne visą tiesą. Mes labai naiviai tikėjomės, kad mus užjaus ir pagailės mūsų. Už tokį kvailą naivumą mus nubaudė šaltu ir intensyviu mėšlo dušu. Mes nustebome, nes Aleksandras Nevzorovas tik paskui, po šių reportažų, tapo gaištančios rusų agresijos dainiumi. Iki tol daugelis apie jį galvojo kaip apie kovotoją su neteisybe, nusikalstamumu ir valdžios savivale: savo laidoje „600 sekundžių“ (garsieji siužetai „Mūsiškiai“ apie Baltijos šalis yra dalis tos laidos) jis, gaudamas informaciją iš tų, kas ją nutekindavo, kalbėdavo ne apie politiką, o apie socialines ydas, ir tyliai krovėsi propagandinį kapitalą ir pasitikėjimo kreditą, kurį iššaudė būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/issifruoti-rusija-pamate-ka-padare-a-nevzorovas-mes-nustebome.d?id=70191874