Jūs sakote, man nieko švento. Jūs tik taip sakote, nes jūs dar pusės visko negirdėjote, ką aš manau ir apie ką galiu rašyti. Šią temą iškėlė dvi istorijos, atneštos ant mano darbo stalo dviejų mėgstamiausių šaltinių: iš mano draugo Algio Ramanausko, ir iš interneto portalo DELFI.
Senolė bučiuoja apmyžtą sieną Ukrainoje, manydama, kad ten Dievo motinos obrazas
Pirmoji istorija: Algis įdėjo nuotrauką, kurioje (ir tai tikra istorija) senolė Ukrainoje bučiuoja sieną, kadangi ji nusprendė, kad ant tos sienos esančios dėmės nuo šlapimo – ji nežino, kad ten šlapimo dėmės – yra netikėtai pasirodęs Dievo motinos paveikslas, kaip kokioje ukrainietiškoje Šiluvoje. Nesakau, kad pas mus taip negali būti (linksmos istorijos apie tūkstančius ir dešimtis tūkstančių, atiduodamų sukčiams, yra aktualios ir Lietuvoje), tačiau istorija yra visiškai linksma ir juokinga. Nuostabus tikras atsitikimas apie šventas šlapimo dėmes ant sienos Černihovo srityje net nebūtų pasiekęs Lietuvos akių ir ausų, jei ne būdingas bažnytkaimio gyventojams konfliktas dėl aukų dėžutės, kuri buvo įrengta prie naujosios šventovės ir kurios surinktas aukas pasisavino kaimo tarybos pirmininkas.
Kaip ir galima numanyti, tarp skaitytojų, kurie tik ir ieško, dėl ko įsižeisti (jei ne dėl savęs, tai dėl kitų), neilgai trukus kilo baisus pasipiktinimas, kaip galima taip juoktis iš dievobaimingų senolių. Čia mūsų tradicinis lietuviškas supratimas, iš ko negalima juoktis: iš organizuotos religijos ir bažnyčios juoktis nevalia, iš tikėjimo – juo labiau, net jei išskirtinio dievotumo traukulius sukelia visiškai žemiškas šlapimas ant sienos, kuri kaip tik yra pakeliui iš kaimo girdyklos. Iš senolių juo labiau negalima šaipytis, nes kažkas sugalvojo, kad negalima. Prie šito dar grįšim.
Antroji istorija iš tos žinių kategorijos, kurios portalai niekada nežino kur dėti: „Žmonės“, „Pramogos“, „Nusikaltimai“? Nei pramoga, nei nusikaltimas, o kad apie žmones, tai tikrai juk viskas yra apie žmones. Vienas Lietuvos atlikėjas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) po Naujųjų metų švenčių išvyko su draugais dar pašvęsti ir pasitraukė iš mobiliojo telefono ryšio zonos, ir jo mama, kuriai virš 80-ties, sukėlė ant kojų policiją, nes negalėjo jam prisiskambinti. Policija, kur buvusi kur nebuvusi, rado atlikėją ir tai buvo mūsų stačiatikių naujųjų metų istorija. Sakytum, viskas gerai baigėsi. Susierzinęs atlikėjas (aš irgi juo dėtas būčiau susierzinęs, kai man reikėtų išvykus iš namų aiškintis žiniasklaidai, kodėl mamai nepasisakiau, kai man jau virš keturiasdešimties) pasakė, dar gana taktiškai, kad istorijos jokios čia nėra, nes kokio čia gali norėti didelio adekvatumo iš žmogaus, kai jam virš aštuoniasdešimties. O Dieve, koks kilo šventas pasipiktinimas. Visi tie, kurie patys savo mirštančių mamučių sodybas ir turtą dar joms nepašarvotoms esant dalinosi, dabar pasijuto šventesni už popiežių ir tiesiog kibirkščiavo pragaro ugnimi. Kaip, kaip jis drįso taip pasakyti apie mamą? Apie senolę! Apie moterį! Ir apskritai, kaip drįso mamai nepasakyti, kur išvyksta ir kuriam laikui, ir, be abejo, kodėl jis išvyko švęsti (nes čia Lietuva, ir niekas negeria svaigiųjų gėrimų).
Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-sventos-karves-su-skaromis.d?id=70144264