Clik here to view.
Trumbo, oficialus plakatas
Ką žinote apie raganų medžioklės laikus Amerikoje ir apie tai, kokių politinių persekiojimų būta kinematografe? Turbūt nelabai daug.
Pačioje Amerikoje tai nėra uždara tema, tačiau mėgstama nelabai, nes beveik visos didžiosios kino studijos nelabai mėgsta prisiminti, kaip noriai dėl produkcijos platinimo, šventos ramybės ir pinigų daugelį savo talentingų žmonių aukojo ir išdavinėjo pagal valdžios pageidavimą. Ypač ironiška, kad beveik visų kino studijų šeimininkai buvo pirmosios arba antrosios kartos emigrantai žydai iš Rytų Europos, karas ne taip seniai buvo pasibaigęs, ir tie žmonės, regis, turėjo žinoti vieną kitą dalyką apie lojalumą saviškiams ir neatidavimą jų vilkams sudrąskyti. Tačiau studijų šeimininkai parodė, kad čia ne Holokaustas ir kiekvienas bus už save.
Sovietų Sąjungoje “raganų medžioklė” (komunistų paieškos Amerikos visuomenėje) buvo minima, bet be didesnių detalių, nes, pirmiausiai, po karo patys vykdė ne tik medžioklę, o tiesiog šaudymą kulkosvaidžiais iš sraigtasparnių, ir ne tik raganų, o visų, kas judėjo. Be to, Kremliaus šlykštynėms net ir patiems buvo nelabai smagu kalbėti amerikiečiams, kad valdžia neturėtų persekioti žmonių ideologiniais motyvais, kai jie patys tik tuo ir užsiėmė.
Raganų medžioklė prasidėjo, Amerikoje pelnytai ir protingai nerimaujant dėl pokario metais plintančio komunizmo užkrato. JAV įnirtingai dirbo Europoje, įgyvendindama Maršalo planą, padėdama daugelio Europos šalių ekonomikai atsigauti ir slapta remdama bažnyčią ir dešiniąsias jėgas, kad kuo mažesnė dalis Europos pereitų į sovietų įtakos sferą. Namie irgi buvo neramu, juo labiau kad sovietų šnipų ir įtakos agentų tikrai buvo.
Kaip dažnai būna, kai reikalo imasi kongresas, prie darbo priėjo patys bukiausi ir isteriškiausi politiniai aktyvistai, kurie kitų talentų neturi, tik ką nors drausti ir persekioti – panašiai, kaip kalbos krušėjai Lietuvoje, arba tie žmonės, kurie neleidžia alkoholiu prekiauti degalinėse. Ir tada raganų medžioklė pavirto tikra raganų puota.
Kadangi ne tik Vladimiras Leninas galvojo, kad kinas yra vienas iš svarbiausių menų valstybei ir žmonių valdymui – Amerikoje niekas neturėjo abejonių, kad kinematografas yra brangus ir velniškai efektyvus propagandos ir manipuliavimo būdas – tai komunistų gaudymas Holivude buvo didelės svarbos užduotis.
Dalton Trumbo yra sėkmingas ir turtingas Holivudo scenaristas, pratęs rašyti produktyviai ir gerai. Jis save laiko komunistu, bet apie tai kalbama tik pačioje biografinio filmo pradžioje, kai jis tą klausimą aptaria su dukra, ir paskui, kai dalina kažkokius lankstinukus kartu su savo bičiuliais. Kaip filme pastebi jo draugas scenaristas, kurį vaidina raudonplaukis komikas Louis C.K., Trumbo kalba kaip komunistas ir svieto lygintojas, o gyvena kaip turtuolis.
Kai Dalton Trumbo patenka į kongreso komunistų gaudytojų taikiklį, jis drąsiai priešinasi ir akiplėšiškai atsisakinėja liudyti, regis, tik todėl, kad jam tiesiog šiaip nepatinka, kai valdžia aiškina, o ne gindamas kokius nors komunistinius idealus. Jis yra labiau laisvos šalies laisvas pilietis, o ne komunistas. Tiesą sakant, jei jis būtų kairysis, tai kiek nors matytųsi iš jo kūrinių – ir iki peresekiojimo, ir jo metu: visas scenaristo rašymas yra maksimaliai komercinis ir tiksliai kalibruotas auditorijai, kaip to reikalauja industrijos taisyklės.
Atsėdėjęs kalėjime 11 mėnesių už nepagarbą kongresui ir patekęs į juoduosius sąrašus (niekas iš didžiųjų studijų jo nebesamdė), Dalton Trumbo – irgi kaip tikras kovotojas ir tikras amerikietis – randa būdų gyventi iš savo įgūdžių, pateikdamas savo scenarijus per kitus asmenis ir rašydamas daugybe netikrų vardų. Scenarijus iš jo perka trečiarūšių filmų nesisteminė dviejų brolių-marozų Kingų (buvusių lošimo automatų pardavėjų – John Goodman nuostabiai vaidina vieną jų, Frank King) kino studija, kuri moka už scenarijus grynais, filmuoja filmą per šešias dienas ir kur patys studijos savininkai tikrina scenarijus ir sako, kas tinka, o ką reikia perdaryti. Ir šiame variante Trumbo sugeba padaryti gerą filmą ir gauti antrąjį Oskarą (pirmąjį jo vietoje gauna jo draugas, sutikęs įrašyti savo vardą).
Galiausiai Dalton Trumbo nugali sistemą, kuri jau pasiruošusi būti nugalėta, nes komercija ir doleriai yra stipresni už bukų kongreso narių ir vienaplanių karjeristų primityvią kampaniją. Kampanijos vėliavnešė yra buvusi aktorė, o paskui populiari paskalų skiltininkė, bjauri ir šlykšti sena tarka Hedda Hopper, kurią vadina išskirtinio bjaurumo sena tarka iš Britanijos, Helen Mirren, per savo karjerą be didelių pastangų įkūnijusi šliundras ir intrigantes.
Filmas nebuvo labai maloniai sutiktas kritikų. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad daugelis kritikų labai gerai žino šią epochą ir jos aplinkybes, ir supaprastintas pasakojimas per vieno, kad ir labai ryškaus, personažo asmeninę istoriją jiems atrodo kaip sudėtingo klausimo primityvinimas. Tokiais atvejais visada atsiranda nuobodos ir debilai, kurie pradeda aiškinti – kodėl apie tai nepapasakota, kodėl apie tai pamiršta, štai tas nesvarbu, o čia ne taip reikėjo vertinti. Ne tik Lietuvoje knibžda, kaip sliekų, šių išsigimėlių, kurie visada pamokys, kaip rašyti (visus, kas man aiškina, kad ne taip reikia rašyti recenzijas, knygas ar straipsnius, aš maloniai kviečiu eiti paėjėti naxui – užsimuškit į sieną, kirmėlės) – Amerikoje ir Britanijoje šito irgi daug.
Man filmas patiko. Iš sudėtingo laikotarpio ir vizualiai skurdaus konteksto padaryti įdomų, dinamišką ir informatyvų žiūrėjimą nebuvo paprasta, bet kūrėjams tai pavyko puikiai, kaip Daltonui Trumbo pavykdavo visi jo scenarijai.
Trumbo, 2015. Režisierius Jay Roach. Scenarijau autoriai John McNamara ir Bruce Cook. Vaidina: Bryan Cranston, Diane Lane, Helen Mirren, David James Elliott, John Goodman, Lewis CK ir daugelis kitų.