Šiandien buvome desertinėje Atostogos (net neprašykite, kad rašyčiau desertinė “Atostogos” ar, dar blogiau, su lietuviškom kabutėmis – kabutės reikalingos citatai, o ne perkeltinei prasmei pažymėti ir ne pavadinimui), kuri yra Čiurliono g. 8 (FB puslapis).
Aš kada nors parašysiu atskirai apie jų desertus (aš labai nemėgstu desertų, bet čia net skaniai suvalgiau), ir apie tai, kad jie turi Teapigs arbatos, kurią aš prisimenu iš UK. Ir apie maistą jų parašysiu.
Prieš pat išeinant, jie pasakė (barmenė pasakė), kad savaitgaliais, nuo 1000 iki 1400 val., Atostogose yra vėlyvi pusryčiai, including, good God, net Benedikto kiaušinius.
Kodėl aš apie tai sužinojau, tik atėjęs į Atostogas?
Dabar panagrinėkim, kaip aš galėjau surasti šią informaciją, jei nebūčiau atėjęs į tą desertinę. Kaip, kaip – aišku, “per Facebook”. Aš ten to nemačiau, nepastebėjau, nors jų puslapyje yra apie tai parašyta.
Pažiūrim, davai. Aš esu nuoseklus Facebook vartotojas, daug dėmesio ir laiko skiriantis Facebookui ir tam, kas ten parašyta. Aš ypač daug skaitau, ką ten rašo apie maistą Lietuvoje. Skaitydamas apie maistą Lietuvoje, aš itin domiuosi galimybėmis pusryčiauti Vilniuje, ir apie tai esu kalbėjęs gal 300 kartų. Aš žmonių dažnai klausinėju, kur galima papusryčiauti, ir gal 3000 kartų buvau kartojęs, kad labai mėgstu Benedikto kiaušinius, kurie yra čempionų ir Dievų maistas.
Ir, nepaisant viso šito, aš šios komunikacijos nemačiau, nes, žinote, kodėl? Todėl, kad šią informaciją sužinočiau, aš turėčiau būti palaikinęs Atostogų puslapį Facebook’e. Ne kad sužinočiau, o kad galbūt sužinočiau, su maždaug 5% – 7% galimybe, nes būtent toks šiais laikais yra organic reach. Kokie šansai, kad tai galėjo įvykti? Beveik jokių, nes aš neinu ir random restoranų puslapių nelaikinu. Ir niekas taip nedaro.
Feisbuko komunikacija dažniausiai yra tiems, kas jau palaikino puslapį (penkiems-septyniems procentams iš jų), kitais žodžiais tariant, tai yra komunikavimas tiems, kas apie jus ir taip jau žino, ir jiems mažiausiai reikia, kad jiems dar kartą praneštų apie desertinę, apie kurios buvimą jie jau žino.
Formulės tokios internete nėra, kad internetas pasakytų man, kur Vilniuje rasti pusryčius. Aš galiu pasiklausti žinančių draugų, bet prie ko čia Facebookas ir Internetas?
Facebook komunikacija beveik nieko nekainuoja (ją ir naudoja daugiausiai todėl, kad ji nemokama), ir beveik visiškai jokio poveikio neturi. Ja užsiima todėl, kad “reikia kažką daryti, geriau negu nedaryti nieko”. Čia taip pat protinga, kaip į kavinę norint pravesti vandentiekį, kasti žemę bet kurioje vietoje, gręžti bet kokį vamzdį, ir tikėtis, kad tai suveiks.
Poveikį turi tradicinė komunikacija – per plakatus, billboardus, televiziją, per radijo reklamas, per asmenines rekomendacijas, per nuomonių lyderius, bet visa tai kainuoja, ir ant to sutaupė, nes kažkas pasakė, kad reklama no problem, parašysim per Feisbuką ir bus jums reklama. Tie patys žmonės niekada nesugalvotų imti produktus šiukšlių konteineriuose, nes jie ten nemokami, tačiau kažką bandyti daryti iš nemokamų pažįstamumo ir reklamos trupinių jiems nėra vpadlu. Aš nesakau, kad Atostogos daro būtent taip, bet ši mano studija yra apie tai, kad kažkas yra labai ne taip, kaip aš ieškodamas ir norėdamas nerandu kažko, kas yra vos per kilometrą nuo mano namų Vilniuje, vietoje, kuri yra žinoma ir matyta.
Čia yra pavyzdys fucked up komunikacijos ir labai gero produkto, ir kiek kartų gyvenime mes jau girdėjome šitą istoriją? Kodėl aš apie tai turiu nuolatos kartoti? Nežinau pats.